Tačiau, protingos valstybės politikos dėka, daugelyje Vakarų Europos mažumos sėkmingai įtraukiamos į sprendimų priėmimo procesus, aktyviai dalyvauja nacionalinių partijų ir asociacijų veikloje, o tuo pačiu yra ekonomiškai įgalintos siekti savo tikslų, gauna pakankamą finansavimą savo bendruomenėms išlaikyti, vysto kalbą, kultūrines tradicijas ir demonstruoja lojalumą savo valstybei. Šio straipsnio tikslas – aptarti Norvegijos, Švedijos ir Vokietijos patirtį mažumų integracijos srityje, perimtą pažintinių vizitų Norvegijoje, Švedijoje ir Vokietijoje metu.
I. Stiprus geografinis ryšys
Apsilankymas Solna savivaldybėje (Švedija) parodė, kad vienas svarbiausių veiksnių, leidęs sparčiai stiprinti savivaldos ekonominį pajėgumą ir užtikrinęs mažumų bendruomenių įtraukimą į darbo rinką, buvo Stokholmo miesto artumas ir gerai išplėtota viešojo transporto sistema. Solnos savivaldybė yra vos už 15 minučių kelio metro nuo Stokholmo, todėl tiek Solnos, tiek ir Stokholmo gyventojai kasdien tarpusavyje komunikuoja darbo reikalais.
Deja, transporto infrastruktūra tarp Vilniaus/Šalčininkų rajonų ir sostinės yra prastos būklės, o Vilniaus rajonas – vienas skurdžiausių, palyginus su kitų sostinių (Varšuva, Ryga, Stokholmas, Budapeštas ir kt.) apylinkėmis. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nesuderinti Vilniaus miesto ir rajono (jau nekalbant apie Šalčininkų) susisiekimo tvarkaraščiai, nudėvėtas autobusų parkas ir retai kursuojantis viešasis transportas visiškai neskatina vykti į darbą sostinėje visuomeniniu transportu.
Geresnio susisiekimo sukūrimas tarp aukščiau paminėtų savivaldybių sudarytų palankią aplinką verslo investicijų pritraukimui, taip pat paskatintų Vilniaus/Šalčininkų rajonų gyventojus ieškotis darbo sostinėje, dėl papildomų mokesčių surinkimo į rajonų savivaldybių biudžetą pagerėtų regiono ekonominė padėtis. Vieša paslaptis, jog nemažai rajono gyventojų nusprendžia atsisakyti darbo pasiūlymų Vilniuje dėl nepatogaus ir brangaus transporto į sostinę. Pasak ekspertų, potencialus darbuotojas pasiryžtų atsisakyti valstybės pagalbos ir susivilioti darbo pasiūlymu tik tuo atveju, jei siūlomas atlyginimas būtų kur kas didesnis nei socialinė išmoka.
II. Įdarbinimo tarnybos paslaugų personalizavimas
Žvelgiant strategiškai, ypač svarbu užtikrinti, kad tautinių mažumų atstovai uždirbtų pakankamai ir nebūtų priklausomi nuo socialinių išmokų, kurias skirsto vietos valdžios institucijos. Kadangi darbo vietų skaičius kaimo vietovėse yra labai ribotas, šis tikslas gali būti pasiektas tik kuriant darbo vietas Vilniuje arba jo priemiesčiuose. Pažymėtina, jog Vilniaus rajone, nepaisant didelio jo potencialo, darbo vietos kuriamos vangiai, trūksta vietos savivaldos paramos ir iniciatyvos.
Vėlgi, Švedijos „Solna“ modelis yra pagrįstas požiūriu, jog kiekvienas asmuo, kuris tik gali, privalo būti aktyviu darbo rinkos dalyviu. Taigi, Solnos savivaldybėje buvo įkurtas savarankiškas departamentas (Lietuvos darbo biržos skyriaus atitikmuo), tarpininkaujantis tarp darbo ieškančių asmenų ir darbdavių, teikiantis švietimo konsultacijų paslaugas bei palaikantis nuolatinį kontaktą su abiem darbo rinkoje tiesiogiai dalyvaujančiomis pusėmis.
Toks požiūris galėtų būti taikomas ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Kiekvieną rajono gyventoją, gaunantį socialinę pašalpą, vietos įdarbinimo tarnyboje socialinių paslaugų personalas galėtų konsultuoti asmeniškai arba sukurti jam užimtumo užtikrinimo planą. Tokią konsultaciją sudarytų: 1) kiekvieno asmens darbo įgūdžių analizė; 2) perkvalifikavimo poreikis ir, jeigu bedarbis turėtų būti perkvalifikuotas, nukreipimas į konkrečią ugdymo įstaigą; 3) tiesioginis tarnybos ryšys su verslo bendruomene; 4) rekomendacija konkrečiam darbdaviui ir nuolatinis ryšių tarp darbdavio ir darbuotojo palaikymas bei kylančių problemų sprendimas. Neabejotina, jog tai gana brangi programa (tiek finansiškai, tiek žmogiškųjų išteklių požiūriu), tačiau bent jau Solnoje jos dėka įdarbinama iki 70–80 proc. besikreipiančiųjų.
III. Pilietinės visuomenės stiprinimas
Dar vienas prie geresnio bendradarbiavimo tarp etninių bendruomenių galintis prisidėti būdas – vietos gyventojų skatinimas dalyvauti regionuose veikiančiose nevyriausybinėse organizacijose. Ši veikla ypač populiari Skandinavijos valstybėse. Tai nebūtinai turi būti bendruomenės, keliančios politinius ar pilietinės visuomenės įtvirtinimo tikslus. Kuo puikiausiai geresniam klimatui sukurti galima pasinaudoti ir literatūros būreliais ar debatų klubais, ženklus gali būti ir skėtinių regiono jaunimą vienijančių organizacijų indėlis.
Tokios nevyriausybinės organizacijos (toliau – NVO) gali veikti itin plačiame veiklos diapazone, joms paprasčiau užmegzti bei įtvirtinti tarpusavio ryšius su skirtingomis etninėmis bendruomenėmis. Kaip rodo Švedijos ir Norvegijos pavyzdžiai, visuomeninių organizacijų veikla padeda pasiekti tų tikslų, kurie paprastai sukelia daugiausiai iššūkių: susirasti darbą, išmokti kalbą ar patobulinti jos žinias, įtraukti skirtingų tautybių vaikus ir jaunuolius į bendrą veiklą.
Štai Norvegijoje itin įtakingos ir svarbios moterų organizacijos, vienijančios atstoves iš skirtingų socialinių, etninių ir kultūrinių sluoksnių bei skatinančios jų tarpusavio supratimą. Tokių neformalių grupių, su kuriomis susitikome pasiturinčioje Norvegijos Rogalando apskrityje, vadovės vienu balsu teigia, jog be moterų tarpusavio integracijos neįmanomas visavertis visų kitų šeimos narių įsitraukimas į visuomenę: juk tai jos daugiausiai prisideda ugdant vaikus, perduodant tradicijas ir aplinkos supratimą, palaiko neformalius ryšius, dažniausiai bendrauja su socialiniais darbuotojais, prekybininkais, mokytojais.
Žinoma, be moterų organizacijų, egzistuoja ir kitos NVO, kurių indėlis gerinant įvairių etninių bendruomenių tarpusavio bendradarbiavimą gali būti itin ženklus. Svarbiausi tokių organizacijų bruožai – aktyvūs nariai, bent jau nedidelės patalpos bei noras spręsti kylančias problemas. Štai beveik visi Norvegijos ekspertai pažymėjo svarbų Bažnyčios vaidmenį integracijos procese (ypač regionuose). Bažnyčiai paprasčiau prisidėti prie geresnės piliečių integracijos ne tik dėl savo moralinio autoriteto, bet ir dėl glaudžių ryšių su kitomis institucijomis, turimų patalpų bei užtikrintų informacijos skaidos kanalų.
Kadangi tiek Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvenančių lietuvių, tiek ir lenkų bendruomenės daugiausiai yra katalikiškos, o Bažnyčia turėtų būti viena labiausiai telkiančių jėgų, Bažnyčios įsitraukimas į etninių bendrijų santykių gerinimą turėtų būti daugiau nei pageidautinas. Juolab jog Bažnyčia regione disponuoja ne tik moraliniu autoritetu, bet ir patalpomis bei informacijos sklaidos kanalais.
Apibendrinimas
Švedijoje atlikto tyrimo metu daugiausia teko girdėti apie ekonomines integracijos dedamąsias, nemažai jų pastebėta ir Vokietijos Šlezvigo-Holšteno žemėje. Sudarydama galimybes tautinėms mažumoms užsidirbti ir suteikdama socialines garantijas, Švedijos vyriausybė laimi tokių žmonių simpatijas bei taip užtikrina, kad nebūtų kuriamos vienos problemos sprendimui skirti partijos ar judėjimai, išvengia mažumų marginalizacijos bei viktimizacijos. Tai motyvuoja mažumų atstovus įsitraukti į „nacionalinių“ partijų veiklą, o konsultacijų mechanizmų dėka identifikuojami visai visuomenei priimtini sprendimai.
Kita vertus, Švedijos savivaldybėse naudojamos integracijos priemonės Lietuvai gali pasirodyti pernelyg brangiomis (efektyvi ir moderni viešojo transporto sistema, išsamios konsultacijos su bedarbiais įdarbinimo tarnybose ir kt.). Tuo pačiu metu tai įrodo, kokie svarbūs tokie ekonominio pobūdžio įrankiai kaip Regioninis vystymosi fondas, kuris buvo pasiūlytas Lietuvos Respublikos Prezidentės (ir vėliau atmestas praeitos kadencijos Seimo) bei galėtų suteikti alternatyvius finansavimo šaltinius su LLRA-KŠS nesusijusiems piliečiams ir įmonėms Pietryčių Lietuvoje. O tai, savo ruožtu, iš pagrindų prisidėtų prie geresnės ekonominės ir socialinės situacijos sukūrimo Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose.