Galima būtų ploti herojiškoms S. Skvernelio pastangoms, jei nejustume stipraus „parodomojo aktyvizmo“ kvapo. Spėju, kad viešųjų ryšių specialistai patarė Premjerui atrodyti kuo ryžtingesniam ir garsiai trankyti kumščiu į stalą. Esą, žmonėms tai patinka. Tačiau ar nuo skambių pareiškimų kainos pradės mažėti?
Tikiu, kad S. Skvernelis ir jo ministrai nori, kad visi Lietuvos žmonės geriau gyventų. Deja, gerais norais net ir kelias į pragarą grįstas. Kai trūksta strateginio mąstymo ir aiškaus supratimo, kaip dera keliauti tikslo link, įsivyrauja chaosas.
Ryškiausias betvarkės ir virimo temperatūrą pasiekusių aistrų pavyzdys – atlyginimų pedagogams pertvarka. Valdantieji labai skubėjo ir opozicijos abejones paniekinamai atmetė kaip progreso trukdį, o dabar mokyklos yra paverstos širšių lizdais. Tiesa, dabartinė Vyriausybė nėra linkusi pripažinti nė mažiausios savo klaidelės.
Jei nėra deklaruojamos pajamos ar interesai – tai vertinama kaip smulkmenos. Jei kertami medžiai gražiausiose Lietuvos giriose – tai esą elementari sanitarija arba – iš kojų verčiantis argumentas: popieriuje viskas gerai, tad, jei faktai prieštarauja tam, ką ministrai surašo popieriuose, ne ministrų, bet faktų bėda. Na, o kultūrininkai apskritai, pasak Premjero, nesupranta, kad pati kūryba jiems turi teikti džiaugsmą ir nereikia pastarojo „sumenkinti“ iki piniginės išraiškos.
Premjeras kviečiasi „ant kilimėlio“ didžiųjų prekybos centrų atstovus, rašo laiškus didiesiems tarptautiniams prekybos centrams. Kiek visa tai atskleidžia S. Skvernelio drąsą ir išmintį? Tai labiau panašu į viešųjų ryšių akciją ir norą pademonstruoti, kad kažkas daroma.
Tikrai nieko blogo, kai Ministras Pirmininkas praneša, kad būtina sumažinti PVM malkoms. Tačiau jis nutyli esminį dalyką, kad šiandien kur kas didesnė problema yra nelegalūs malkų pardavėjai, kurie mišką kertą be leidimų, pardavinėja malkas be jokių dokumentų ir žlugdo tuos, kurie sąžiningai nori vystyti verslą šioje srityje.
Jei iš tiesų norime radikalių pokyčių maisto prekių pardavimo srityje, daugiau dėmesio skirkime paramai nedidelėms, pačių ūkininkų parduotuvėms. Sudarykime jiems geresnes sąlygas tiekti maistą ligoninėms, švietimo įstaigoms. Didžiųjų prekybos centrų konkurenciją skatinkime ne laiškais ir pagrūmojimais, bet šalindami tas teisines ir ekonomines kliūtis, kurios atbaido investuotojus.
Kiek visa tai realiai gali sumažinti kainas parduotuvėse? Nelabai daug. Todėl kur kas perspektyvesnė Vyriausybės veiklos sritis – gyventojų pajamų auginimas, vidurinės klasės stiprinimas.
Deja, Premjero pasiūlyta neoliberali mokesčių reforma palanki tik turtingiesiems, kuriems nekelia problemų leisti vaikus į privačias mokyklas, gydytis privačiose poliklinikose. Dabartinės valdžios retorika vėl spekuliuoja „apačių“ sąvoka.
Šiuolaikinė išsivysčiusios ekonomikos valstybė siekia, kad joje nebūtų „apačių“, siekia stiprinti tuos, kurie pateko į skurdo spąstus. Telieka tik apgailestauti, kad Lietuvoje dabartinei daugumai kuo skaitlingesnės „apačios“, tuo didesnės paramos galima tikėtis. Prasčiau gyvenantiems bandoma ne suteikti galimybes, bet paversti juos dar labiau priklausančiais nuo valdžios. Idant šis „resursas“ nenudreifuotų paskui kokius nors kitus gelbėtojus, Premjeras ir jo ministrai rengia politinius spektaklius: tranko kumščiu į stalą, barsto lengvabūdiškus pažadus, svarbiausia, bando sukurti įvaizdį, kad intensyviai kovoja su negerovėmis.
Visos šios „parodomosios politikos“ rezultatas – sudirginta politinio spektaklio visuomenė. Neabejoju, kad galiausiai vis daugiau žmonių išdrįs pasakyti, kad „karalius nuogas“. Tai, mano įsitikinimu, nujaučia ir dabartinė valdžia, todėl Vyriausybės veiksmuose tiek blaškymosi ir teatrališkumo.