Jie visus kaltina valdžios troškimu, tuo aiškina politinių oponentų veiksmus ir, aišku, patys į valdžią nesiveržia ir valdžios nenori, nors turi geriausias programas bei strategijas. Tampa neaišku, ar jie nenori tų programų realizuoti, nes be valdžios tai vargu ar įmanoma, ar galvoja, jog kitos politinės jėgos jų programas turėtų vykdyti.
Tačiau ir vėl – tai nauja, jie nori būti žmonių partija, nors tuomet vėl neaišku, o kieno gi kitos per 30 šalies partijų?
Nors jie, konservatoriai, ir patys demokratiškiausi, kaip teigia tas pats K. Masiulis, tačiau vėl nesuprantama, o kodėl jiems nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo beveik visą laiką vadovauja tos pačios giminės atstovai, laikinai sykį leidę pavadovauti A. Kubiliui?
Jie dar ir „labai europietiškai“ klijuoja oponentams „gaujeles“ bei panašius žeminančius epitetus, nors vadina save dar ir krikščionimis demokratais, tačiau, panašu, jog neseniai viešėjusio Lietuvoje popiežiaus Pranciškaus pamokymai apie patyčių „kultūros“ pavojus jų ausų kol kas nepasiekė.
Konservatoriai visuomet rūpinasi gynyba, nors jų valdžios laikais krašto apsaugos biudžetas kažkodėl buvo tik 0,8 proc. nuo BVP, kitaip sakant, mažiausias tarp visų NATO šalių, nors visos jos taip pat pergyveno finansinę krizę. O ypač lyginant estais, kurie būtent krizės įkarštyje pasiekė 2 proc. gynybai nuo BVP, priimdami protingus ir pragmatiškus sprendimus šalies saugumui užtikrinti.
2014 metais jie, konservatoriai, pasirašė partijų susitarimą dėl 2 proc. nuo BVP gynybos išlaidų susitarimą, ir net buvo tarp iniciatorių, nors nei karto už šalies biudžetą, kur tai buvo numatyta, nebalsavo. Nei 2015-ais, nei 2016-ais, taip pat praėjusiais, kuomet šis biudžetas buvo didinamas iki reikalingų 2 proc. Šiuo metu jie kelia didžiulį triukšmą dėl papildomų išlaidų gynybai, nes toje pačioje pataisoje yra numatytos nedidelės papildomos išlaidos partijų finansavimui.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šioje pataisoje numatytos išlaidos nėra skiriamos LSDDP, kaip jie tvirtina ir kažkodėl ypatingai bijo. Vyriausybė jas galės naudoti ir, pavyzdžiui, referendumui dėl dvigubos pilietybės, ir kitokioms panašioms reikmėms.
Beje, konservatorių argumentai tokie patys visais minėtais atvejais – esą jie negali palaikyti biudžeto, o tuo pačiu ir gynybos išlaidų, nes visas likęs biudžetas netinkamas. Kaip tuomet su įsipareigojimais pagal partijų susitarimą? Ir kodėl, čia dar mažiau logikos, jie, nebalsuodami už 2 proc., reikalauja dar didesnio – iki 2,5 – proc. nuo BVP?
Ir čia nėra juokai. Jei praeitų metų biudžetas nebūtų patvirtintas, Vyriausybei tektų dirbti viena dvyliktąja nuo 2016-jų metų biudžeto arba, kitaip sakant, Lietuva turėtų tik apie 1,7 proc. nuo BVP gynybos išlaidas. Ar tai atsakinga krašto gynybos atžvilgiu, o ypač dabartinėje geopolitinėje situacijoje?
Tai gal rūpestis gynyba apsimestinis, jei kažkokie smulkūs argumentai nusveria esminį klausimą – šalies nepriklausomybę bei saugumą?
Net G. Palucko socialdemokratai, kurie nepasirašė partijų susitarimo dėl gynybos, elgiasi nuosekliau, bent jau argumentuoja, jog 2 proc. nuo BVP jiems atrodo pakankamai. Tiesa, ir ten atsiranda jaunimo, kuris galvoja kitaip ir nepritaria G. Paluckui, nes galvoja, jog šalies saugumas yra nekvestionuojamai svarbiausia ir priešpastatyti tai socialinėms reikmėms yra labai panašu į propagandą, sklindančią iš Rytų kaimynės žiniasklaidos.
Tam, kad būtų galima nepalaikyti kokių nors įstatymų ar pataisų, argumentų visuomet surasi. Tik nelabai suprantama, kodėl save laikanti patriotiškiausia, labiausiai susirūpinusi saugumu, bet netrokštanti valdžios, konservatorių partija aukoja tai vardan smulkių politinių ginčų?
Gal pagaliau ir gerai, kad jie netrokšta valdžios, nors sunku patikėt, jog partijos, dalyvaudamos politikoje, jos nesiekia. Tačiau atsakomybės už krašto saugumą, atmetus visokius išvedžiojimus, jiems tikrai stinga.