Pakalbėkime apie aktualijas. Rugpjūčio 21 d. interviu naujienų agentūrai Reuters prezidentas Donaldas Trumpas išvardijo dalį temų, aptartų Helsinkyje per uždarą susitikimą su kolega iš Rusijos. Tarp jų – Izraelio saugumas ir situacija Sirijoje.
Kitą dieną JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas per vizitą Izraelyje tai pačiai agentūrai pareiškė, kad Rusija „įstrigo“ Sirijoje ir desperatiškai ieško pinigų Europoje šios visiškai sugriautos šalies atstatymui.
Ši Maskvai nepalanki aplinkybė suteikia Vašingtonui galimybę spausti rusus, kad priverstų Iraną išvesti iš Sirijos savo pajėgas.
Dar pažymėjo, kad Amerika palaiko Izraelio karinius smūgius tiems Sirijos objektams, kuriuos Iranas naudoja atakoms prieš žydų valstybę.
Rugpjūčio 11-ąją JAV nacionalinis radijas pranešė, kad Vašingtone svarstoma sustabdyti ar net atšaukti paramą Palestinos autonomijai, kuriai, pasak Associated Press su nuoroda į JAV valstybės departamentą, Amerika 2012–2016 m. skyrė daugiau kaip 1,5 milijardo dolerių humanitarinės paramos (Pasaulio banko duomenimis, alternatyvos šiai paramai nėra).
Jos stabdymas – atsakas į Palestinos administracijos kritiką dėl prezidento Trumpo sprendimo Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine ir Amerikos diplomatinę atstovybę iš Tel Avivo perkelti į ją. Gegužės viduryje tai ir buvo padaryta.
Šį aktą lydėjo kruviniausi susirėmimai regione per ketverius metus, pasak Reuters, 2700 žmonių sužeista, prie Gazos ruožo sienos Izraelio kariuomenė nukovė mažiausiai 58 palestiniečius.
Jau pernai rugpjūčio 25 d. JAV valstybės departamento atstovas informavo žurnalistus, kad dėl grupuotės Hamas veiksmų Vašingtonas nusprendė 2017 m. palestiniečiams numatytus daugiau kaip 200 milijonų dolerių nukreipti projektams kitose vietose.
„Aukojame palestiniečiams šimtus milijonų kasmet ir nesulaukiame nei dėkingumo, nei pagarbos“, – argumentavo Trumpas Twitter tinkle.
Ta pačia tema jis pasisakė ir 2018 m. sausio pradžioje: „Palestiniečiai gauna šimtus milijonų per metus ir to nevertina, nenori derėtis dėl taikos su Izraeliu.“
Sausio 25-ąją Davoso pasauliniame ekonomikos forume, prieš susitikdamas su Izraelio ministru pirmininku Benjaminu Netanjahu, JAV prezidentas kaltino palestiniečius taikos proceso Artimuosiuose Rytuose stabdymu ir nepagarba JAV sprendimui dėl Jeruzalės, nes palestiniečių vadovybė atsisakė susitikti su viceprezidentu Mike’u Pence’u.
Daugelis pasaulio sostinių ir Jungtinių Tautų (JT) generalinė asamblėja kol kas susilaiko pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. JAV atstovybės atidarymui gegužės 14-ąją skirtoje publikacijoje „Jeruzalė ne visiems“ Valentinas Baryšnikovas priminė, kad nuo Šešių dienų karo 1967-aisiais Jeruzalės, kurią kontroliuoja Izraelis, bet savo sostine laiko tiek žydai, tiek palestiniečiai, statuso klausimas laikomas esminiu taikos procesui. CNN žurnalistas Benas Wedemanas ta proga konstatavo, kad į kovojančias frakcijas pasidaliję du milijonai Gazos palestiniečių šiandien palikti visiškai vieni, arabų pasaulio parama jiems veikiau emocinė.
Tuometis Turkijos premjeras (dabar parlamento pirmininkas) Binalis Yildirimas JAV ambasados atidarymo Jeruzalėje proga pareiškė, kad musulmoniškos šalys turėtų peržiūrėti santykius su Izraeliu, nors pastaraisiais metais esama vis daugiau liudijimų apie Tel Avivo bendradarbiavimą su sunitiškomis regiono valstybėmis.
To priežastis – auganti šiitiško Irano ir jo remiamų grupuočių galia Artimuosiuose Rytuose. Lyg patvirtindamas tai, Fox News rugpjūčio 11-ąją informavo, kad Iranas per karinio jūrų laivyno mokymus išbandė artimojo nuotolio balistinę raketą Fateh-110.
Bandymą susekė JAV palydovas, Teheranas nieko oficialiai nepranešė. Raketa nuskrido daugiau kaip 100 mylių skersai Ormūzo sąsiaurio, kuriuo keliauja apie 30 proc. visos planetoje parduodamos naftos ir jos produktų.
Liepos 4-ąją duodamas interviu Young Journalist Club, Islamo revoliucijos sargybinių korpuso (IRG – tai elitinis Irano ginkluotųjų pajėgų padalinys) vado pavaduotojas Ismailas Kousaris pagrasino sąsiaurį „uždaryti“, jei bus bandoma stabdyti eksportuojamą Irano naftą.
Pagal įstatymą, priimtą dar 1982 m., IRG misija yra ginti Islamo revoliucijos laimėjimus įvairiais, tarp jų ir Šventojo karo (džihado) metodais. Teheranas sugebėjo jam lojalias sukarintas milicijos pajėgas įdiegti įvairiose islamo valstybėse, pavyzdžiui, Libane dominuojanti šiitiška Hezbolah turi filialą Gazoje.
Karingas Kousario pareiškimas veikiausiai buvo adresuotas Amerikai jos pasitraukimo iš vadinamosios branduolinės sutarties ir ketinimo atnaujinti sankcijas Teheranui išvakarėse. Fox News pacitavo JAV generolą Josephą Votelį, pareiškusį, kad sankcijų atnaujinimo akivaizdoje Iranas veikiausiai duoda suprasti turįs joms tam tikrą atsvarą.
Iranas su tarptautinių tarpininkų „šešetu“ (JAV, Rusija, Jungtinė Karalystė, Kinija, Prancūzija ir Vokietija) sutartį dėl jo branduolinės programos sustabdymo pasirašė 2015-aisiais, jos pagrindu patvirtintas veiksmų planas išvadavo Teheraną iš iki tol veikusių JT Saugumo Tarybos, Jungtinių Valstijų ir ES sankcijų.
Prezidentas Trumpas apie Amerikos pasitraukimą iš sutarties ir sankcijų atnaujinimą paskelbė gegužės 8 d., paaiškinęs, kad Iranas yra pagrindinis teroro tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek už jo ribų platintojas.
Tą rodo Izraelio specialiųjų užduočių tarnybos Mossad išgauta, premjero Netanjahu anonsuota informacija, kad Islamo respublika, nepaisydama 2015-ųjų sutarties, neatsisakė branduolinių užmojų.
Izraelio premjeras nuolat kartojo, kad minėtas susitarimas naudingas tiktai Teheranui, nes suteikia galimybę nestabdyti branduolinės programos.
Beje, Wall Street Journal duomenimis, prezidentaujant Barackui Obamai, Amerikos nacionalinio saugumo agentūra ne kartą mėgino klausytis Izraelio premjero, kurio požiūris dėl sutarties su Iranu nesutapo su tuometine Baltųjų rūmų pozicija, telefoninių pokalbių.
Balandžio 30 d. spaudos konferencijoje (ja rėmėsi prezidentas Trumpas, paskelbęs apie sankcijų atnaujinimą) Izraelio premjeras anglų kalba, akivaizdžiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją, savo skepticizmą pagrindė Mossad išvogtais Irano slaptaisiais branduoliniais archyvais (pusė tonos dokumentų apie projektą AMAD).
Kitą dieną po minėtos spaudos konferencijos Baltieji Rūmai išplatino pareiškimą, kad Iranas toliau vykdo plataus masto branduolinius bandymus. Netanjahu dar kovo 5 d. per susitikimą Baltuosiuose rūmuose apie tai papasakojo prezidentui Trumpui, kuris sutiko, kad Izraelis žinią paviešintų iki gegužės 12-osios, mat planavo iki tos datos paskelbti Amerikos sprendimą dėl branduolinės sutarties.
Rugpjūčio 7 d. JAV atnaujino sankcijas Iranui. Dabar veikiantys apribojimai susiję su Irano automobilių sektoriumi, valstybės skola, prekyba auksu, kitais metalais ir anglimi, Irano įmonėms draudžiama parduoti kompiuterines programas, įšaldytos finansinės operacijos, naudojant šalies valiutą rialą. Sankcijos nukreiptos prieš bet kurias su Teheranu verslaujančias kompanijas.
Twitter tinkle JAV prezidentas sukonkretino: Irano verslo partneriai nebus Amerikos partneriais, patetiškai apibendrinęs, kad jo tikslas – taika visame pasaulyje.
Antras sankcijų etapas planuojamas nuo lapkričio 4-osios – bus ribojama prekyba Irano nafta, jūrų uostų operatorių, laivybos, energetikos sektorių veikla, užsienio finansų įstaigų sandoriai su Irano centriniu banku.
Europos Sąjunga sankcijų atnaujinimą įvertino neigiamai ir rugpjūčio 7-ąją aktyvavo jas blokuojantį reglamentą, kad apgintų (kompensuojant patirtą nuostolį) Europos kompanijas nuo JAV apribojimų. Savo ruožtu Irano prezidentas Hassanas Rouhani kelis kartus pakartojo, kad nesirengia nutraukti sutarties, kol ši jo šaliai naudinga.
Likus trim dienoms iki Trumpo ir Putino susitikimo Helsinkyje liepos 16-ąją, Reuters ir Bloomberg agentūros paskelbė turinčios žinių, kad Maskva preliminariai sutiko su JAV ir Izraelio reikalavimu, kad Irano pajėgos būtų išvestos bent jau iš Sirijos pietų, kur rusų remiama Damasko režimo armija tuo metu baigė sutriuškinti sukilėlius.
Dar porą dienų prieš tai Maskvoje su Putinu susitikęs Netanjahu patvirtino: Tel Avivas neprieštarauja, kad Basharas Assadas liktų valdžioje, jei Irano armija pasitrauks iš Sirijos. Tai paskelbė Kremliaus interneto puslapis.
Vasarą Izraelio karinės oro pajėgos kelis kartus atakavo Assado karių kontroliuojamus objektus, kuriuose būta Irano kariškių ar jų sąjungininkų, pavyzdžiui, iš Hezbolah.
Nuo 2015-ųjų rugsėjo, kai rusai pradėjo operaciją Sirijoje, Izraelio premjeras su Rusijos prezidentu susitiko devynis kartus (trys pokalbiai įvyko šią vasarą), siekdamas susitarti, kad Irano pajėgos pasitrauktų iš Sirijos.
To pasiekti galima tik derantis su Rusija, – interviu Jerusalem Post pažymėjo Chuckas Freilichas, buvęs Izraelio nacionalinio saugumo tarybos vadovo pavaduotojas.
Tiesa, jau kitą dieną po Netanjahu vizito, liepos 12-ąją, Maskvoje, Putino rezidencijoje Novo Ogariove, lankėsi buvęs Irano užsienio reikalų ministras, šiuo metu Islamo respublikos aukščiausiojo dvasinio lyderio Ali Khameneiaus specialusis pasiuntinys Ali Akbaras Velayatis, nors Argentina yra pateikusi oficialią užklausą Maskvai dėl jo sulaikymo ir išdavimo, mat Velayatis kaltinamas tiesiogiai prisidėjęs prie žydų centro susprogdinimo Buenos Airėse 1994 m., per išpuolį žuvo 85 žmonės.
Liepos 3-iąją Vokietijoje suimtas Irano diplomatas, įtariamas teroro akto Prancūzijoje rengimu. Du asmenis sulaikė Belgijos policija, nurodžiusi, kad jie ketino surengti sprogimą per Irano nacionalinio pasipriešinimo emigracijoje suvažiavimą, kuriame turėjo dalyvauti buvęs Niujorko meras, šiuo metu Trumpo patarėjas Rudolphas Giulianis.
JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo, remdamasis šiais faktais, viešai padarė išvadą, kad teroro aktams visame pasaulyje planuoti bei rengti Iranas pasitelkia savo diplomatines atstovybes.
Irano priešiškumas Vakarams kilo po Antrojo pasaulinio karo, kai ministras pirmininkas Mohammadas Mosaddeghas nacionalizavo Irano naftos gavybą, kontroliuotą daugiausia Vakarų kompanijų. Britų iniciatyva, padedant JAV žvalgybai, buvo surengtas valstybinis perversmas (Centrinė žvalgybos agentūra pernai paskelbė dokumentus apie Amerikos vaidmenį operacijoje Ajax 1953-iaisiais).
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, geopolitiškai ironiška, kad nuverstasis Mosaddeghas laikytas demokratiškesniu politiku už daugumą Islamo respublikos lyderių.
Dabartinį Irano įvaizdį tebelemia 1979-ųjų Islamo revoliucija (tada įkaitais buvo paimta 50 okupuotos JAV ambasados darbuotojų, drama, trukusi 444 dienas, buvo išspręsta tik 1981 m.) ir įsigalėjęs teokratinis dvasinių lyderių valdymas. Kertinis konfrontacijos su Vakarais akmuo – Teherano branduolinė programa, apie kurią CŽA informuoja nuo praėjusio amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio.
Teheranas tradiciškai pabrėždavo taikų jos pobūdį, bet Vakarai tuo netikėjo, ypač valdant šeštam Islamo respublikos prezidentui Mahmudui Ahmadinezhādui (2005–2013), ne kartą grasinusiam sunaikinti Izraelį. Interviu Svoboda (07-13) politologas orientalistas, britų analitinio centro Chatham House bendradarbis Nikolajus Kožanovas priminė, kad kai kurie Baltųjų rūmų administracijos atstovai, tokie kaip Mike’as Pompeo ar Johnas Boltonas, neslepia vilčių pakeisti Irano režimą.
Tą savaip patvirtino Turkijos naujienų interneto puslapis Medya Gunlugu, rugpjūčio 14-ąją priminęs tvirtą Teherano vyriausybės įsitikinimą, kad Jungtinės Valstijos, kurstomos Izraelio, kelia egzistencinę grėsmę Islamo respublikai.
2015-ųjų branduolinė sutartis įtampą apmažino, pasak Kožanovo, net suteikė vilčių liberalesniems Irano žmonėms, bet dabar ji grįžta su „geopolitiniais papildais“. Vašingtono pasitraukimas – smūgis dialogo su Vakarais šalininkams, didėja tikimybė, kad kitus prezidento rinkimus Irane laimės konservatyvių pažiūrų politikas.
Tiesa, sudėtinga Irano ekonominė situacija irgi daro įtaką – gruodžio ir sausio mėnesiais per šalį nusirito gausūs protestai su šūkiu „Išeikime iš Sirijos, Palestinos, Libano, spręskime savo šalies bėdas!“ Veikiausiai tai paranku ir Vašingtonui, ir Tel Avivui.
Mesianistinės Irano ambicijos neblėsta. Nors 90 proc. iš beveik 80 milijonų šalies gyventojų išpažįsta šiitišką islamą, bet po 1979-ųjų revoliucijos Islamo respublika pasiskelbė visų musulmonų gelbėtoja.
Viską vertindamas iš ilgesnės perspektyvos, Izraelio interneto leidinys NRG 2016-ųjų sausio 20 d. aptarė, kaip griaunamoji Irano veikla pakeitė situaciją Artimuosiuose Rytuose. Prieš dešimtmetį sunitiška Saudo Arabija dėl įtakos regione varžėsi su sunitišku Egiptu, bet vėliau abi šalys buvo priverstos kurti aljansus prieš Iraną.
Jau tada Izraeliui didelį nerimą kėlė prezidento Obamos politikos nulemtas amerikiečių pasitraukimas iš regiono, gerėjantys santykiai tarp Vašingtono ir Teherano, Baltiesiems rūmams atsisakius sankcijų politikos.
2016-ųjų sausio pradžioje Saudo Arabijoje, kur šiitai sudaro vos 10 proc. gyventojų, buvo įvykdytos mirties bausmės 47 asmenims, pripažintiems teroristinių organizacijų nariais, tarp jų ir griežtai monarchiją kritikavusiam šiitų šeichui Nimrui Bahrui Al Nimrui. Egzekucija išprovokavo riaušes Irane – minia sudegino Saudo Arabijos diplomatines atstovybes Teherane ir Mešhede. Atsakydamas į tai, Er Rijadas išvijo Irano diplomatinį pasiuntinį, o Teheraną apkaltino teroristine veikla karalystėje.
Kaimynės į konfliktą reagavo įvairiai – Bachreine dėl įvykdytų mirties bausmių irgi kilo neramumai, o Egiptas stojo Saudo Arabijos pusėn. Jemeno vyriausybė, kuriai saudai padėjo malšinti vietinius sukilėlius, palaikė Er Rijadą, tiesa, jos pareiškimas skambėjo dviprasmiškai – esą šeichas Nimras tapo klastingo sionistų plano įskelti konfliktą tarp arabų lyderių, siekiant destabilizuoti Persijos įlankos šalis, auka. Iranas ėmė telkti sąjungininkus, todėl mirties bausmės įvykdymą pasmerkė tiek jo remiami Jemeno sukilėliai, tiek Hezbolah.
Filosofijos mokslų daktaras Zacharas Gelmanas publikacijoje „Ar Teheranas supranta Tel Avivo užuominas“, remdamasis ir arabų spauda, pabrėžia, kad Izraelio premjeras kalba ne tik savo, bet ir tokių arabų valstybių kaip Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), kitos sunitiškos šalys vardu. Izraelio arabistė Dina Lisianskaja iš Bar-Ilano universiteto daro išvadą, kad Izraelis, anksčiau arabų laikytas Artimųjų Rytų piktžaizde, dabar imamas vertinti kaip pragmatiška valstybė, sunitų aljanso dalis.
Kai Amerikoje viešėjusį Mohammadą Bin Salmaną Al Saudą The Atlantic paklausė (04-03), ar žydų valstybė turi teisę egzistuoti, saudų sosto įpėdinis atsakė, kad teisę gyventi savo žemėje turi visi – ir izraeliečiai, ir palestiniečiai. Izraeliui radus sutarimą su palestiniečiais, tarp žydų valstybės ir Persijos įlankos šalių atsiras galybė bendrų interesų.
Saudo Arabija oficialiai nepripažįsta Izraelio, tačiau su princu Mohammadu siejamas tam tikras Er Rijado politikos posūkis į bendradarbiavimą su žydų valstybe, siekiant pasipriešinti Iranui. Izraelio energetikos ministras Yuvalis Steinitzas praėjusių metų lapkričio 19-ąją interviu Izraelio armijos radijui paminėjo aukštų šalies pareigūnų kontaktus su kolegomis iš Saudo Arabijos, tiesa, saudų pusė tą stropiai slepia.
Derėtų priminti, kad pirmą užsienio vizitą praėjusių metų gegužės 20-ąją prezidentas Trumpas surengė būtent į Saudo Arabiją. Ten gavo aukščiausią saudų apdovanojimą, valdančiosios dinastijos pradininko karaliaus Abdulo Azizo ibn Saudo ordiną, o prekybos sutarčių pasirašė už 380 milijardų dolerių, iš kurių 108 milijardus sudarė kariniai pirkiniai, – rekordinis sandoris abiejų šalių santykių istorijoje.
Er Rijade susitikęs su keleto arabų šalių lyderiais, JAV prezidentas pareiškė, kad dabar gali nutikti daug dalykų, kurie nebuvo įmanomi anksčiau. Iš Saudo Arabijos gegužės 23 d. Trumpas nuvyko į Jeruzalę.
Pasak George’o Masono universiteto (JAV) profesoriaus Marko Katzo, sunku įsivaizduoti labiau proizraelietišką prezidentą. Ir pridūrė, kad Izraelis tvirtai atremdavo buvusių Amerikos prezidentų administracijos spaudimą daryti nuolaidas palestiniečiams, o dabartiniame etape Persijos įlankos šalims bendradarbiauti su Tel Avivu prieš Iraną objektyviai yra svarbiau, negu palaikyti palestiniečių teisę turėti savo valstybę.
Libano leidinys Raseef22 rugpjūčio 6-osios numeryje vėl aktualizavo „arabų NATO“ steigimo temą, Pentagonas spalio 12–13 d. rengia šiai temai skirtą susitikimą su nusaikiomis arabų valstybėmis. Prisiminkime – buvusi valstybės sekretorė Condoleezza Rice 2006-ųjų spalį Kaire surengė vadinamosios „nuosaikiųjų ašies“ susitikimą, kuriame dalyvavo 6 Persijos įlankos šalys, Egiptas ir Jordanija.
Anuomet planuota politinė jų sąjunga be užuominų į karinį jos pobūdį. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje – keturi JAV ir arabų šaltiniai patvirtino Reuters, kad Baltieji rūmai jau keletą mėnesių kuria planus įsteigti „arabų NATO“ – bloką prieš Irano agresiją Artimuosiuose Rytuose.
Saudo Arabija su šia idėja buvo supažindinta prezidento Trumpo vizito į šią šalį išvakarėse.
Libano leidinys cituoja Izraelio Begino-Sadato strateginių tyrimų centro ataskaitą „Ar iš tiesų judame arabų NATO link?“
Tarp aljanso tikslų nurodoma ir laivybos kelių apsauga Raudonojoje jūroje, mat Hezbolah karininkai vis aktyviau veikia Jemene, kariaujančiame su saudais, sukilėlius husitus perkvalifikuodami į armiją. Pernai liepos 25 d. husitai užpuolė saudams priklausantį naftos tankerį.
Pasak saudų rašytojo ir politikos analitiko Jamilio Az-Zijabi, steigiant aljansą pagrindinis vaidmuo teks (tenka?) Saudo Arabijai, JAE, Egiptui ir Jordanijai. Vašingtonas viliasi suvaldyti situaciją ne amerikiečių karių, bet sąjungininkų rankomis.
Geografijos ir geopolitikos mokslų daktaras, Paryžiaus VII universiteto profesorius Jeanas-Sylvestre’as Mongrenier interviu prancūzų interneto leidiniui Atlantico (08-04) priminė Khameneiaus ambicijas dominuoti Artimuosiuose Rytuose nuo Kaspijos jūros ir Persijos įlankos iki Viduržemio jūros.
IRG elitinis korpusas skelbiasi jau kontroliuojantis keturias arabų sostines – Bagdadą, Damaską, Beirutą ir Saną.
Begino-Sadato centro ataskaitoje nurodoma, kad ne visos Persijos įlankos šalys konfrontuoja su Iranu, tarkime, neseniai su kaimynais (ypač Saudo Arabija ir JAE) apsipykęs Kataras palaiko ryšius su Teheranu (Iranas atvėrė jam savo oro erdvę, kai Persijos įlankos kaimynės paskelbė Katarui blokadą).
Todėl jo priėmimas į „arabų NATO“ reikš krizės Persijos įlankoje pabaigą ir varžybų su Iranu pradžią. Raseef22 nurodė, kad Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui artima žiniasklaida kritikuoja planuojamą aljansą kaip Saudo Arabijos klaidą. Esą tai Netanjahu iniciatyva, kuria siekiama Er Rijadą paversti JAV ir Izraelio interesų marionete. „Arabų NATO“ sėkmė veikiausiai priklausys nuo JAV aktyvumo.
Šiam dariniui reikia lyderio, kuris normalizuotų partnerių santykius, kai šiitų ir sunitų ekstremistai verčia Artimuosius Rytus, ypač svarbius planetos naftos sektoriui, blaškytis nuo vieno kraštutinumo prie kito.
Tikėtina, Tel Avivas jau seniai padarė labai pragmatišką išvadą, kas yra svarbiausias egzistencinis jo priešas, ir ėmėsi žygių. Kad žydų valstybės ir Trumpo pozicijos sutampa, Izraelio premjeras skelbė dar per JAV prezidento rinkimų kampaniją.
Izraelio politologas ir karinis analitikas Arikas Elmanas interviu Svoboda (05-01) sakė, kad pagrindinis Netanjahu balandžio 30-osios spaudos konferencijos tikslas buvo paremti beveik gatavą JAV prezidento sprendimą atsisakyti branduolinės sutarties.
Pateikti dokumentai patvirtina, kad Iranas toliau vykdė branduolinę ir – lygiagrečiai – balistinių raketų kūrimo programą, grasindamas ne tik Artimiesiems Rytams, bet ir šalims, esančioms gerokai už jų. Islamo respublikos lyderiai, ko gero, vylėsi, kad Trumpas ir Netanjahu neturi efektyvių poveikio priemonių, kai sankcijos panaikintos, o nafta teka laisvai (vien Irano ir Vokietijos prekybos proficitas, panaikinus sankcijas, išaugo iki 3 milijardų eurų).
Konfrontuojančios pusės užėmė kietas pozicijas – to rezultatą (kol kas taktinį) jau regime. Izraelio ministras pirmininkas birželio 5-ąją vaizdo kreipimesi per Twitter iš Prancūzijos, į kurią nuvyko, kad paragintų europiečius Vašingtono pavyzdžiu nutraukti branduolinę sutartį, pareiškė nenustebęs dėl išvakarėse paskelbtos Khameneiaus priesaikos niekada neriboti Irano balistinių raketų programos ir net padidinti urano sodrinimo apimtis, jei branduolinis susitarimas žlugs. Liepos 14-ąją Netanjahu telefonu padėkojo prezidentui Trumpui už kietą jo politiką Irano atžvilgiu. Izraelio premjero nuomone, tai daro didelę įtaką Teheranui.
Konservatyvi Izraelio spauda prieš kurį laiką pozityviai vertino koncepciją, kad prezidentas Trumpas sąmoningai kelia globalią painiavą ir naikina politinį paveldą – tai, ką taip kruopščiai puoselėjo prezidentas Obama, Harvardo universiteto absolventas. Pradėkime nuo to, kad su Harvardo absolventais Trumpas, panašu, turi ypač nuožmių sąskaitų. Dar jo valdymo pradžioje Willas Morelandas iš Brookingso instituto žurnale The National Interest 2016-ųjų balandį paskelbė straipsnį „Pasaulio tvarka, valdant D. Trumpui“.
Komentuodamas karingus ir neretai prieštaringus prezidento pareiškimus, autorius priminė, kad Amerika strateginių tikslų tradiciškai siekdavo, taikydama apribojimus ir pačiai sau. Galingiausia planetos valstybė įtvirtindavo savo interesus pasaulyje, remdamasi aljansų, pripažįstančių liberalias taisykles, sistema, apribojančia ekonominę ir karinę JAV galią.
Galima net sakyti, kad Amerikos užsienio politikos formuotojai ištisus dešimtmečius sąmoningai rinkosi savęs „suvaržymo“ algoritmą, kaip atsvarą šalies pretenzijoms į globalią hegemoniją. Tuo siekta pastūmėti pasaulį arčiau tvarkos, kai visoms be išimties valstybėms taikomas vienodas taisyklių rinkinys. JAV niekada nesiimdavo veiksmų galvotrūkčiais, nors toks delsimas neretai sukeldavo net paties Vašingtono nepasitenkinimą.
Jau akivaizdu, kad prezidentas Trumpas šį algoritmą atmeta, provokuodamas strateginę nežinomybę ir neapibrėžtumą, kuris nuolat didėja, nes statybos magnatas užsienio politikoje stengiasi bet kokiomis aplinkybėmis neprarasti „nė vieno kozirio“.
Kai iš jo mėgino išmušti atsakymą į klausimą, kaip įtikins Meksiką apmokėti sienos, atskirsiančios ją nuo JAV, statybą, vienas iš prezidento atsakymų buvo toks: „Jie nuo mūsų neišsisuks, jei teks kalbėti apie karą.“ Nebėra tikrumo, kad JAV paisys savo partnerių nuomonės, taigi keičiasi ir daugiašalių konsultacijų statusas. Klostosi situacija, kai atrišamos rankos visiems, linkusiems veikti beatodairiškai.
Tikėtina, kad Izraelis, siekiantis egzistencinių savo tikslų, iš margos „mozaikos“ išgriebė jam naudingiausią politinį-psichologinį fragmentą ir logiškai „metė“ persų bei Vakarų, kuriems šiame etape, norime to ar nenorime, atstovauja Amerikos prezidentas Donaldas Trumpas, pasaulėžiūrinio nesuderinamumo kortą...