Iš Remi Brague knygos „Ekscentriškoji Europos tapatybė“.
Skirtumus tarp krikščionybės (judaizmo) ir islamo galime įvertinti žmonijos ištakų vaizdavime ir Dievo veiksmuose jos atžvilgiu. Taip nereikšmingas niuansas Adomo istorijoje pasirodo esąs labai iškalbingas.
Senajame Testamente būtent Adomas pavadina daiktus, kurių neįvardijo Dievas, ir ypač gyvūnus (Pr 2, 19). Dievas staiga surizikuoja leistis kai ko išmokomas žmogaus ir patvirtina jo sprendimus, šitaip leisdamas veikti jam kaip įstatymų leidėjui, suteikdamas jam, atsidūrusiam priešais tai, kas nėra žmogus – įskaitant Dievą, – savarankiško partnerio statusą, orumą, leidžiantį jam užmegzti laisvą ryšį su kitais ir Kitu.
Korane, priešingai, būtent Dievas pavadina visus daiktus ir išmoko Adomą jų vardų: „Ir [Viešpats] išmokė Adomą visų jų vardų, paskui liepė [būtybėms, turinčioms šiuos vardus] eiti vienai paskui kitą angelų akivaizdoje ir pasakė [angelams]: „Pasakykite man šių būtybių vardus, jei esate teisingi!’“ (Koranas, II, 31).
Taigi žmogaus viršenybė nustatoma angelo atžvilgiu ir yra priklausoma nuo Dievo suteikto pažinimo. Šitaip islame atmetama mintis, kad Dievas galėtų palikti žmogui tam tikrą laisvės erdvę, laukti jo pasirinkimo ir tą pasirinkimą gerbti. Juo labiau Įsikūnijimo idėja, krikščionybėje suteikianti žmogui nelygstamo orumo.