Iki rinkimų likus pusei metų, prie starto linijos išsirikiavo lyg ir visi kandidatai į prezidento postą. Žinoma, liko dar vienas kandidatas, kuris, nors dar garsiai nepasiskelbė, tačiau visai Lietuvai jo sprendimas jau seniai akivaizdus.
Išsirikiavo ar buvo išrikiuoti ne tik kandidatai. Grupė, save laikanti elitu, jau parengė detalią rinkimų laimėjimo strategiją bei konkrečius veiksmų planus. Sukomplektuotos palaikymo komandos, reikiamos informacijos skleidimo priemonės ir būdai. Surinktos „objektyvių“ komentatorių gretos. Akivaizdžiai jaučiama patyrusio šachmatininko ir šešėlinio režisieriaus ranka.
Politinis elitas ir jį aptarnaujanti aplinka šį kartą pasirengė gerai. Prarasti valdžią jie bijo ir kovos dėl jos išsaugojimo visomis priemonėmis. Būsimasis rinkimų kampanijos laimėtojas turi būti savas.
Net du politinio elito „stumiami“ kandidatai jau akivaizdūs. Variantas A ir variantas B jau yra parengti. Maža kas gyvenime gali atsitikti. Tai – bankininkas Gitanas Nausėda ir Seimo narė, buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė, kuri ilgą laiką „labai nenorėjo“ dalyvauti, bet „neatsispyrė“ prašymų lavinai. Ji šiam vaidmeniui buvo ruošiama ir pati ruošėsi jau ilgą laiką.
Kas laimės konservatorių organizuojamus pirminius rinkimus, aišku visiems. Manau, kad šie rinkimai neįvyks, nes vienas iš dviejų kandidatų atsiims savo kandidatūrą (juk priežastį visada rasti galima). Kuris kandidatas tai padarys, taip pat yra aišku, nes priešingu atveju tęsti rinkiminę kampaniją juk jam bus neįmanoma. Na, taip, šiam kandidatui nepavyko, nes politinis elitas ir tikrieji šio žaidimo režisieriai pasirinko ne jį. Tam yra daugybė priežasčių, kurias jis puikiai žino.
Formuojamas ir visiškai nepasitikinčių politiniu elitu, taip vadinamo protesto rinkėjų balsų „nusiurbimo“ scenarijus. Aušra Maldeikienė bei Naglis Puteikis, tai tie kandidatai, kurie, pagal režisierių scenarijų, tai turi atlikti. Iš esmės, režisieriams nelabai svarbu – variantas A ir variantas B. Svarbiausia, kad koks nors neplanuotas kandidatas, toks kaip Arvydas Juozaitis, Valentinas Mazuronis ar Rolandas Paksas, ar netinkama politinė jėga, nesulauktų palaikymo balsų.
Dar vienas žaidėjas, kuris netinka politiniam elitui bei šio politinio spektaklio režisieriui, nors ir bando su jais koketuoti, yra premjeras Saulius Skvernelis. Bus dedamos visos pastangos pasiekti, kad premjeras nedalyvautų prezidento rinkimuose arba jo dalyvavimas būtų kaip galima silpnesnis. Visos priemonės čia bus tinkamos.
Šiandien susidaro slogus įspūdis, kad viskas jau suplanuota (surežisuota) iš anksto. Politinis elitas, nenorėdamas, kad situacija šalyje keistųsi, neriasi iš kailio, kad tik išlaikytų savo status quo. Juk viskas, tarsi mostelėjus burtų lazdele, surikiuojama. Tas kandidatas netinkamas, anas neįdomus, dar kitas nelabai gražus, tačiau užtenka į areną įžengti „tinkamam“ elito kandidatui – visi vartai ir durys atsiveria. „Prašom, ir čia užeikite, ir dar čia, o gal ir čia užsuksite“, – vis meilesniais ir paplonintais baltais miltais papudruotais liežuvėliais suokia elito atstovai, rodydami, kas turėtų būti Lietuvos žmonių prezidentu. O kad abejojantiems visas abejones išsklaidytų, užsakomi visuomenės apklausų reitingai. Būtent, užsakomi. Juk žinia, kas moka, tas ir muziką užsako, ir mėgina priversti kitus šokti pagal ją.
Taip žmonės pratinami prie minties, kad reikia balsuoti taip, kaip reikia. Beliks tik toms, kaip tariamas politinis elitas mėgsta sakyti, „apačioms“ ateiti ir prabalsuoti, o kandidatas iš tiesų šiandien jau parinktas.
„Apačios“. Galvoju, kiek dar menkins Lietuvos žmones tas politinis elitas. Anksčiau buvo „šunauja“, „runkeliai“, dabar rado naują žodį . Bjauru, kai taip rūšiuojama ir skaldoma Lietuva. Primityvus elitas, kuris joje mato tik dvi grupes. Amoralūs „politrukų“ veiksmai, siekiant bet kokia kaina išlaikyti valdžios kontrolę, net jei formaliai tektų iš jos pasitraukti.
Nejaugi nėra jokios išeities? Nejaugi mes iš tiesų nebegalime nieko pakeisti?
Jokie paverkšlenimai ar padejavimai šioje situacijoje tikrai nepadės. Visiems politinio elito požiūriu netinkamiems kandidatams, panašu, reikia vienytis, atidėjus į šalį savo asmeninius siekius. Reikia siekti, kad antrame prezidentinių rinkimų ture dalyvautų ne du politinio elito prastumti kandidatai, kaip dabar yra numatę ir planuoja pokiliminiai režisieriai. Lietuvos rinkėjai turi turėti savo kandidatą, kuris atstovautų jų interesams, o ne siekiančiųjų išlaikyti valdžią parinktą statytinį. Tik tokiu būdu mums pavyks sugriauti dabar Lietuvą už virvučių mėginančių tampyti planus, kurių esmė – išeiti iš valdžios joje pasiliekant. Tik tokiu būdu Lietuvoje galės įvykti būtini esminiai pokyčiai.
Nes jų jėga – politinėse intrigose ir pokiliminiuose žaidimuose. Mūsų jėga – vienybėje.
Renkam prezidentą, kuris šaliai vadovaus penkerius metus. Ir tuo momentu, kuomet situacija tiek Europos Sąjungoje, tiek JAV ir visame pasaulyje kaista, kai ekonomistai nuolat pranašauja artėjančią ekonominę krizę, ypatingai svarbus lyderis, vesiantis Lietuvą politinio ir ekonominio stabilumo keliu. Lyderis, suprantantis Lietuvos valstybės ir tautos svarbą, telkiantis, o ne skaldantis; vienijantis, bet ne skirstantis Lietuvą į apačias ir viršūnėles.