Profesorių Liekį gąsdinantis kontrastas tarp likusių neužpildytų valstybės finansuojamų studijų vietų ir padidėjusio valstybės nefinansuojamų studentų skaičiaus atsirado dėl dviejų priežasčių. Viena, priėmimo į studijas minimalių reikalavimų netenkino apie 8 tūkst. į aukštąsias mokyklas stojusių asmenų. Dalis jų buvo priimta į valstybės nefinansuojamas studijų vietas keliose aukštosiose mokyklose, kurios nesilaikė susitarimo taikyti vienodus priėmimo reikalavimus tiek valstybės finansuojamiems, tiek nefinansuojamiems studentams, todėl valstybės nefinansuojamų studentų skaičius išaugo.
Antroji priežastis – Vyriausybė 2018 m. padidino valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių 2490 vietų (2017 m. valstybės finansuojamų ir valstybės nefinansuojamų studijų su studijų stipendija buvo skirta 14 476, o 2018 m. – 16 966), siekdama pagerinti aukštojo mokslo prieinamumą valstybei svarbiose studijų kryptyse.
Ši politika iš dalies pasiteisino – valstybės finansuojamų studentų skaičius išaugo matematikos, informatikos, fizinių, gyvybės, veterinarijos, inžinerijos, technologijos, ugdymo, humanitarinių, socialinių mokslų krypčių grupėse, slaugos ir akušerijos studijų kryptyje. Kitose kryptyse, kuriose ypač trūksta aukštojo išsilavinimo absolventų, dalis šių papildomų vietų liko neužpildytos. Tai visų pirma informatikos, fizinių, inžinerijos, technologijos mokslų krypčių grupės koleginėse studijose.
Beje, profesorius Liekis klaidina skaitytojus teigdamas, kad Vyriausybė mažina priėmimą į socialinius mokslus. Šiais metais priėmimas į socialinius mokslus ir verslo ir viešosios vadybos studijų krypčių grupę kolegijose padidintas 15 proc. Taip pat pirmą kartą per 7 metus padidintas priėmimas į humanitarinius mokslus universitetuose, jis šiais metais paaugo 7,8 proc.
Ar ši politika teisinga ir ar ją pagrįsta vadinti „ŠMM klaida“? Visų pirma, tai ne ŠMM, o Vyriausybės politika. Valstybės finansuojamų studentų skaičiai studijų krypčių grupėse yra tvirtinami Vyriausybės, prieš tai suderinus su šakinėmis ministerijomis ir įvertinus kitų interesų grupių atsiliepimus. Savo programoje, kurią patvirtino Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė numatė pasiūlyti nemokamas (tai yra finansuojamas mokesčių mokėtojų) bakalauro studijas visiems asmenims, atitinkantiems nustatytus reikalavimus, valstybės poreikį atitinkančiose kryptyse, ir tai yra vykdoma.
Antra, ši politika atitinka mūsų šalies konstitucinę doktriną, pagal kurią valstybė įsipareigoja užtikrinti nemokamas aukštojo mokslo studijas gerai besimokantiems studentams valstybei reikalingose studijų kryptyse. Būtent taip mūsų šalies pagrindinio įstatymo nuostatas dėl nemokamo aukštojo mokslo yra išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. ir 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimuose.
Išties galima pagrįstai abejoti, ar valstybė pajėgi numatyti tikslų aukštojo išsilavinimo žmonių poreikį tokiose laisvųjų profesijų srityse kaip vadyba, ekonomika, menai arba humanitariniai mokslai. Todėl Vyriausybės siekis yra mažinti šių sričių studijų išankstinį reguliavimą, leidžiant tikslius priėmimo skaičius nusistatyti pačioms aukštosioms mokykloms. Tai įvyks artimiausiu metu, pavirtinus naują, sutartimis su aukštosiomis mokyklomis grįstą aukštojo mokslo finansavimo modelį, o kol kas tiesiog laikomės per daugelį metų nusistovėjusių proporcijų.
Tačiau vargu ar kas išdrįs paneigti, kad mūsų visuomenei, kaip ir daugumai išsivysčiusių šalių, vis labiau stinga inžinerijos, gamtos mokslų, informacinių technologijų absolventų. Būtent į šias sritis Vyriausybė ir kreipia savo išteklius, tikėdamasi, kad per keletą metų pavyks pakeisti stojančiųjų nuostatas.
Dar sustokime prie šio esminio klausimo – kiek ir kokių aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių reikia mūsų visuomenei ir kaip juos finansuoti.
Profesorius Liekis manipuliuoja skaičiais, bandydamas įteigti, kad studentų skaičiaus sumažėjimas Lietuvos aukštosiose mokyklose yra Vyriausybės politikos pasekmė. Studentų Lietuvoje sumažėjo dėl to, kad sumažėjo jaunimo. Jaunimo, taip pat ir bendrojo ugdymo mokyklų abiturientų, skaičius mažėja greičiau negu bendras šalies gyventojų skaičius, todėl ir studentų skaičius mažėja greičiau negu bendras gyventojų skaičius, bet aukštojo mokslo politika čia niekuo dėta. Profesorius Liekis galėtų atkreipti dėmesį, kad bendras priimtųjų skaičius į aukštąsias mokyklas šiemet liko beveik nepakitęs, nepaisant abiturientų skaičiaus traukimosi ir aukštesnių priėmimo reikalavimų, ir tai rodo, kad Vyriausybės aukštojo mokslo kokybės politika pasiteisina.
Ar aukštojo mokslo politikos tikslas yra diplomų skaičius, ar tikrai išsilavinę, savo dalyką išmanantys ir kūrybingi žmonės? Taip, užimame ketvirtą vietą pasaulyje pagal 25–34 m. amžiaus grupės asmenų įgytų aukštojo mokslo diplomų skaičių. Tačiau nei pramonės inovatyvumu, nei visuomenės pilietine galia ar laimės indeksu šių pozicijų toli gražu nesiekiame. Turimi absolventų karjeros stebėsenos duomenys rodo, kad kone trečdalis pirmosios pakopos kolegijų ir penktadalis pirmosios pakopos universitetų absolventų įsidarbina darbo vietose, kuriose nereikia aukštojo išsilavinimo. Ar tikrai galimos kokybiškos aukštojo mokslo studijos, jeigu į universitetus ir toliau rinksime net bendrojo ugdymo pagrindinio pasiekimų lygmens žemutinės ribos (36 balai iš 100) nepasiekusius abiturientus?
Valstybės finansuojamų ir nefinansuojamų studentų perskyra tikrai yra didelė Lietuvos aukštojo mokslo problema, lemianti nevienodas studijų sąlygas panašių gabumų asmenims ir apribojanti menkesnes finansines galimybes turinčių piliečių aukštojo mokslo krypties pasirinkimą.
Yra keletas būtų jai spręsti. Vienas – vadovautis tik stojančiojo pasirinkimu ir tiesiog finansuoti visus, kurie įveikia minimalius priėmimo reikalavimus. Preliminariais skaičiavimais, toks sprendimas jau pirmais metais mokesčių mokėtojams kainuotų apie 14 mln. Eur, o po trejų-ketverių metų – per 50 mln. Eur papildomai. Šalia finansinės naštos, šis modelis grėstų studijų krypčių proporcijų išsikreipimu ir mažiau populiarių studijų krypčių tolesniu nykimu. Kiek žinome, šio modelio netaiko nė viena pasaulio šalis.
Kitas būdas – palikti tam tikrą studijų sričių proporcijų reguliavimą ir proporcingai paskirstyti studijų sąnaudas tarp studijuojančiųjų ir valstybės, nustatant visiems studentams vienodą studijų įmoką, kaip elgiamasi dalyje Vakarų Europos valstybių, arba studijas finansuojant valstybės garantuotų bei per mokesčius grąžinamų paskolų būdu, kaip daroma kai kuriose anglosaksų valstybėse. Tačiau norint sukti šiuo keliu tektų keisti mūsų valstybės Konstituciją.
Trečias būdas – didinti bendrą valstybės finansuojamų vietų skaičių, jų paskirstymą reguliuojant tik tose kryptyse, kur galima identifikuoti aiškų visuomenės poreikį ar jo ribas, lygia greta skatinant būsimus studentus rinktis mažiau populiarias, bet visuomenei reikalingas studijas ir gerinant socialinės paramos, paskolų sistemą tiems, kurie tokios paramos reikalingi, nepriklausomai nuo to, ar studijuoja valstybės finansuojamose, ar nefinansuojamose vietose. Ilgainiui tai turėtų lemti valstybės nefinansuojamų studentų dalies sumažėjimą. Tikėtina, kad valstybės nefinansuojamų studentų liktų tik itin populiariose ir brangiose studijų kryptyse, kuriose parengiamų absolventų poreikis prognozuojamas (pavyzdžiui, medicina). Šiuo metu einame pastaruoju keliu, ieškodami būdų, kaip padidinti gamtos ir technologijos mokslų, pedagoginių, žemės ūkio mokslų studijų patrauklumą, kaip užtikrinti būtiną balansą tarp socialinių, humanitarinių, menų, sveikatos mokslų studijų krypčių.
Šie ar kiti sprendimai aukštojo mokslo srityje reikalauja išsamių ir visapusiškų argumentų. Kiekvienas Vyriausybės sprendimas yra aptariamas su aukštųjų mokyklų, studentų, darbdavių asociacijomis ir pagrindžiamas argumentais, kurie yra prieinami viešai. Kviestume akademinę bendruomenę į atsakingą diskusiją, į šalį atidedant gandus ir ideologizuotus išankstinius nusistatymus.