Tai gal rimtai, sudarom sutartis su greitojo maisto restoranais. Būtų net konkurencija. Nereikėtų pirkti iš vieno tiekėjo. Sudalyvautų ir „Hesburger“, ir KFC.

Tokių ironiškų fantazijų kyla skaitant susirūpinusių tėvelių komentarus: tai ką dabar tie vaikai valgys? Gi viską uždraudė! Skaitau, klausau tokių aimanų ir suprantu – piktintis, jog tavo vaikas sveikiau maitinsis, tolygu piktintis, kad jis ilgiau gyvens!

Ne viską uždraudė, brangieji, tikrai ne viską. Pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerija jau 10 metų stengiasi, kad mūsų vaikai valgytų daugiau vaisių, daržovių ir ekologiškų pieno produktų. Vien šiems mokslo metams skirta bemaž 5 mln. eurų priešmokyklinukų ir pradinukų programai, pagal kurią darželiams ir mokykloms nemokamai tiekiami obuoliai, morkos, jogurtai, kefyras, pienas ar sūris.

Šiemet nuspręsta dar perskirstyti lėšas augalinio maisto naudai. Todėl vaisiai ir daržovės mažiesiems bus tiekiami kasdien, o pieno produktai – iki 3 kartų per savaitę. Pačios ugdymo įstaigos renkasi, ar jų auklėtiniai skanaus kokybiškus vietos produktus nemokamai.

Pernai šioje programoje dalyvavo 1595 ugdymo įstaigos, pieno produktus ir vaisius skanavo apie 237 tūkst. vaikų.

Galimybės maitintis sveikiau ir įvairiau tikrai yra. Vis prisimenu, kaip stebėdavausi, kodėl mano dukrytė iš darželio nešasi ekologiškus jogurtus ir nesuprasdavau, kas čia juos dovanoja. Tik pradėjusi dirbti Žemės ūkio ministerijoje sužinojau, kad Vaisių ir daržovių bei pieno ir pieno produktų vartojimo skatinimo vaikų ugdymo įstaigose programa veikia visą dešimtmetį. Tik akivaizdu, jog gerus darbus ne visada pavyksta taip pat gerai paviešinti. Tai, kas gera, neretai lieka savaime suprantama. Įdomiau, kai kažkas ima „drausti“ riebius padažus. Garsūs maisto žinovai žiniasklaidoje stebisi, kaip vaikai Lietuvos darželiuose valgys cepelinus be spirgučių?

Ar tikrai vaikų darželiuose verda cepelinus ir pratina mažąją kartą prie tautinės virtuvės? Manau, geriausiu atveju gaunasi tokie į cepelinus panašūs kukuliai su virtos mėsos įdaru, apipilti riebiu grietinės ir sviesto padažu. Na ir kas čia blogo, sakysit, mes juk irgi savo sovietiniuose darželiuose taip valgėm. Užaugom. Gyvi.

Užaugti užaugom, ar labai sveiki, tai čia dar klausimas, bet... Ar tikrai mūsų vaikai turi valgyti taip, kaip mes? Jei gerai pagalvotume, juk maistas pasikeitė visur. Per pastaruosius 20 metų kiekvieno lietuvio virtuvė pasipildė salotomis, daržovių troškiniais, įvairiausiais patiekalais, nusižiūrėtais iš „skaniausių“ kraštų. Kavinėse atsirado meniu, kurie tikrai išsamesni ir įvairesni nei barščiai, kopūstienė ir kotletas.

Tai kodėl mokyklos ir darželiai tegul nieko nekeičia? Galvoju, kad visiems kartu su maistu galėtų sumaitinti ir kritinio mąstymo vitaminų.

Juk tikrai nenorėtume, kad politikai ragintų į užkandžių dėžutes įdėti sausainių su storu riebalų ir kakavos glaistu, kompensuoti gazuotų gaiviųjų gėrimų įsigijimą, pasiūlyti pirkti mėsą, paskanintą visais skonio stiprikliais.

Taip, gal tada ir būtume pirmoji šalis pasaulyje, liberalizavusi vaikų maitinimo rinką maksimaliai, ir grąžinusi vaikams šypsenas bei laimės jausmą. Bet laimė – dalykas trapus. O ypač vaikystėje. Obuolys ir morka – geresnė investicija į ateitį.