Todėl nenuostabu, kad Francis Fukuyama prabilo apie istorijos pabaigą. Tai reiškė ne tai, kad atėjo pasaulio pabaiga, bet tai, kad baigėsi didysis konfliktas – Vakarų ir Rytų, demokratijos ir totalitarizmo priešprieša.

Liberali demokratija laimėjo, ir taip bus visada, iki pasaulio pabaigos. Arba bent jau labai ilgai.

Praėjo beveik trisdešimt metų, ir mes matome, kaip stipriai klydo F. Fukuyama. Buvo tikėtasi, kad Rusija taps demokratine ir atvira šalimi.

Tačiau šis egzaminas jai buvo per sunkus. Vladimiras Putinas čia sukūrė vėl ieškantį išorės priešų ir grasinantį kaimynams autoritarinį režimą.

O juk buvo tikėta, kad Rusija gali pasikeisti. Kaip čia neprisiminsi Zbignevo Brzezinskio tezės, kad raktas į Rusiją yra Ukraina. Jei ją pavyks patraukti į Vakarų pusę, t. y. ji taps Europos Sąjungos, o gal net NATO šalimi, kai rusai pamatys, kaip jų broliai ukrainiečiai puikiai gyvena, nebeieškos savo unikalaus kelio, priims Vakarų vertybes.

V. Putinas tikrai ilgam sugriovė tokias viltis. Okupavus Krymą, sukėlus karą Rytų Ukrainoje, šiai šaliai ilgam užvertas kelias į Europos Sąjungą, jau nekalbant apie NATO. V. Putinas perlaužė raktą į Rusiją. Sunaikino tai, kas galėjo pakeisti Rusijos visuomenę.

Liberali demokratija šiandien patiria spaudimą. Ir tai vyksta ne vien tik pokomunistinėse Vidurio Europos šalyse – Vengrijoje ar Lenkijoje. Tai vyksta ir liberalios demokratijos bastione – Jungtinėse Valstijose. Donaldo Trumpo tapimas prezidentu tai tik parodo.

Tarp Europos ir Jungtinių Valstijų atsiranda vis daugiau prieštaravimų. Ankstesnė pasaulinė tvarka trupa. Kai tai vyksta, labiausiai neramu turi būti mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva. Todėl nenuostabu, kad tiek daug svarstoma, kas būtų, jei kiltų grėsmė Lietuvai.

Ar tikrai didžiosios šalys padėtų, ar suveiktų NATO penktasis straipsnis?

Beje, reikia suprasti vieną dalyką. Po komunizmo žlugimo sukurta pasaulinė tvarka buvo nauja, iki tol nebuvo nieko panašaus.

Tiesa pasakius, Vakarai žino, kas yra Rusija ir žino jos interesus. Tačiau kaip yra dėl Vidurio Europos valstybių? Čia vertinamas dydis ir galia. Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija palaikė Lenkiją ne vien dėl kokių nors išskirtinių sentimentų, tačiau manė, kad ji turi būti didelė, kad galėtų atsilaikyti prieš bolševikus. Štai kodėl prancūzai nebuvo linkę įsiklausyti į tokių mažų šalių kaip Lietuva norus ir pageidavimus.

Ir šiandien yra panašiai. Atrodo, kad Vakarų politikai grįžta prie senų nusistovėjusių istorinių – geopolitinių schemų, nes taip jiems patogiau galvoti.

Ar tai reiškia, kad istorija gali pasikartoti? Kas žino. Viena aišku, kad Lietuvos, kaip ir kitų Vidurio Europos valstybių, interesas yra ginti dabartinę pasaulio tvarką, nes ji teikia garantijas.

Europoje ir Vakarų pasaulyje dažnai oficialiai skamba kalbos apie solidarumą, įsipareigojimus ir atsakomybę. Tačiau akivaizdžiai matome, kad pragmatiniai interesai laimi. Taip buvo visada. O dabar tai vis dažniau net neslepiama. Prisiminkime D. Trumpo garsųjį šūkį – Amerika yra pirmiausia, jos interesai yra svarbiausi. Apsimesti, kad nieko nevyksta, – tai stručio pozicija. Ko reikia? Mums reikia įtikinti, kodėl Lietuva ir visas Vidurio Europos regionas yra naudingas Vakarams. Mums reikia nepaliaujamai kartoti, kad esame Vakarų civilizacijos dalis. Ir šis balsas privalo pasiekti Vakarų lyderius. Štai kokia artimiausio dešimtmečio užduotis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.