Manote, juokauju? Viena pažįstama pasidalino istorija: dar prieš rugsėjo 1-ąją tėvai iš mokyklos gavo laiškus su sąrašais, ko ir kiek reikia nupirkti mokiniui. Turiu pasakyti, kad likau apstulbęs – vadovėliai, ir tie perkami. Argi ne mokyklos visuomet aprūpindavo, kad ir apdriskusiais, vadovėliais? Toliau pratybų sąsiuviniai. Nors ekspertai senokai sutaria, jog pratybų sąsiuviniai nėra reikalingiausi mokymosi atributai, mokyklos vis tiek noriai naudoja šias priemones.
Visų dalykų pratybų sąsiuvinių kaina – 64 eurai. Vien už pratybų sąsiuvinius. Vienam vaikui. Turbūt juokaujate? Argi mokyklos vadovybė negalėtų suderėti dėl tokio „reikalingo“ daikto pirkimo urmu, kad kaina būtų bent jau padori? Tėvai, žinoma, randa išeitį: sąsiuvinius tiesiog kopijuoja. Sutaupo apie 30 eurų. Bet dėl to atsiranda kitų problemų, kurios mane taipogi nustebino: vaikai, kurių tėvai nusprendė netaupyti, tyčiojasi iš taupančiųjų, neva „tavo tėvai tau negali nupirkti gražaus spalvoto sąsiuvinio“. Mokytojai, kurie galėtų skatinti visą klasę naudotis kopijomis, skeptiškai žiūri į mokinį su atšviestu sąsiuviniu, nes „čia blogai atšviesta, nesimato aiškiai užduoties, tai kaip tu suprasi?“ Gerai. Pratybų šviestis nerekomenduotina. Supratome.
Toliau, jei turite pradinuką, turėsite jam nupirkti: apavą į lauką, batukus būti klasėje (nes žiemos metu prineša purvų), sportbačius kūno kultūros pamokoms. Trys apavai, kurių, kaip patvirtino beveik visi tėvai, vaikai nepersiauna, nes tiesiog tingi. Na, batai – brangus malonumas, net ir vaikams. Nepaisant to, jog juos galite nupirkti prekybos centre „ant sutrynimo“.
Na, bet mokykla visiems vienodų batukų nenupirks, tad labai kaltinti jos čia negalima. Kiek labiau kalti turėtų pasijausti „klasės fondo puoselėtojai“. Ar tikrai, perkant knygas, pratybas, kanceliarines priemones, maistą, tėvams dar būtina „mestis“ force majeure išlaidoms? O tos išlaidos savotiškos: dovanėlės mokytojoms, kalėdinio žiburėlio išlaidos (saldainių dėžutės vaikams, padėkos klasės auklėtojai), išlaidos kavai ar arbatai klasėje (nes kas nors gali panorėti) ir t. t. Žodžiu, išlaidos nei teoriškai, nei praktiškai nesusijusios su mokslais.
Dauguma popamokinės veiklos užsiėmimų taip pat nėra nemokami. Ypač jei juos lankote ne mokykloje, jie per mėnesį gali kainuoti net visą pratybų sąsiuvinių komplekto kainą. Jei norėsite, kad jūsų atžalai sektųsi ne tik pamokų metu, bet ir balete, muzikos ar sporto mokykloje, turėsite pakloti nemažą sumelę už sijonukus, sąsiuvinukus, kamuoliukus, specialią treniruočių, koncertinę aprangas. Bet juk čia niekas jūsų neverčia. Patys pasirinkote lankyti būrelį.
Kuo valstybinės mokyklos skiriasi nuo privačių? Kainos dydžiu. Ir ten, ir ten reikia sumokėti tam tikrą sumą pinigų, kad jūsų vaikas galėtų mokytis. Dažnai privačiose mokyklose į kainą būna įskaičiuoti ir būreliai, visos kanceliarinės prekės, uniformos, gera psichologinė atmosfera, rinktiniai pedagogai, rinktinis ir maistas. Jokiu būdu nesakau, kad privati mokykla geresnė už valstybinę. Tačiau ir skirtumas tarp jų turėtų būti ženklesnis. Vaiką paruošti mokslams ir taip brangu, o kai prie to prisideda dar ir papildomos išlaidos mokykloje…
Pamenu ne vieną istoriją, kai tėvai savo lėšomis remontavo klases, nes mokykloms nepakako pinigų baigti remontus. Pamenu ir istorijas, kai tėvai rinko pinigus naujiems klasės stalams ir žaliuzėms klasėje pirkti, kiliminei dangai tiesti. Kad tik jų vaikučiams būtų geriau. Kažin, ką mokykla pasiūlo, kai mokinys baigia pradines klases – išsinešioti tėveliams „pirkinius“, o gal padėkoja už „puikų bendradarbiavimą“?
Taip nepasiturinčios mokyklos iš tėvelių pinigaujasi. Galbūt ir joms nelieka kitos išeities. Tačiau ar tėvų reikalas atlikti valstybės priedermę? Šiemet Švietimo ir mokslo ministerija giriasi, jog skyrė papildomus 33 mln. eurų mokykloms. Pedagogų darbas neva bus geriau apmokamas, o dėl to pagerės ir ugdymo kokybė. Labai tikiuosi, kad taip ir bus. Be papildomų lėšų švietimui siūlau pergalvoti ir aprūpinimo ugdymo priemonėmis strategiją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje rašoma, kad valstybė garantuoja nemokamą mokslą, tad valdžia turėtų sutelkti dėmesį ir į mokymosi priemones, bent jau pradinukams. Didelio nuostolio Lietuva nepatirtų, o ramesnių tėvelių ir jų atžalų atsirastų kur kas daugiau.