Revoliucijos prasideda nuo to, kad sukilėliai užima bankus, geležinkelio stotis ir telegrafą (šiais laikais atjungia internetą, bet jūs supratote, čia ne esmė).

Diktatūros prasideda nuo džiaugsmo ir malonumo smaugimo. Besidžiaugiantis žmogus nėra bailus, ir tokie yra pavojingi.

Toks metodas: uždrauskim viską, ir paskui jeigu kažką truputį leisim, visi bus dėkingi už tai, kad šiandien jie negavo snukin. Pririšk visus ant trumpo pavadžio, ir tada, jei duosi kai kuriems retkarčiais metru ilgesnį šniūrą, bučiuos rankas.

Čia aš bandau paaiškinti, kodėl valdžia vaikams neleidžia saldainių ir kas bus toliau.

Jauskis kaltas, kad tavo maisto pasirinkimas nėra idealus ir kad jis - ne pagal išblyškusių dietologų supratimą. Kai jauties kaltas, nusibaudęs ir kai tau gėda, tave lengviau valdyti. Esi klusnesnis, geriau reaguoji į bauginimus.
Andrius Užkalnis
Jei norėčiau didelio populiarumo savo rašiniui, parašyčiau apie alkoholio draudimus ir apie tai, kaip kiekvieną kartą, bandydamas spėt iki aštuntos į parduotuvę, jaučiuos prasigėrusiu galviju ir man būna gėda, nors nugyvenau 47 metus be problemų su alkoholiu ir man neturi būti gėda, kad nusiperku butelį fermentuotų vynuogių sulčių.

Todėl apie alkoholį nerašysiu. Pakalbėkim geriau apie mums brukamą gėdos ir kaltės jausmą dėl tokių dalykų, kurie nėra niekieno suknistas reikalas, tik mūsų pačių. Ir jie turi tokie ir likti: mūsų reikalas, ne valdžios. Valdžia nenustos kištis, kol mes jai leisim kištis.

Jauskis kaltas, kad davei savo vaikui saldainį. Nors vaikas tavo, o ne valdžios, bet vis tiek jauskis kaltas.

Draudimų esmė yra išnaikinti džiaugsmą. Tam mes Lietuvoje puikiai pasiruošę nuo vaikystės, ir tai ne valstiečių kaltė: motinos šūdo kandusiais veidais įvaro vaikams depresiją, gėdą ir kaltės jausmą dar iki pilnametystės. Garsiai nesijuok, garsiai nedainuok, nekvatok, jei kažkas pasisekė, per daug nesidžiauk, nes rytoj gal ir nepasiseks, aukštai šokęs, žemai tūpsi, kuo aukščiau lipsi, tuo skaudžiau griūsi, nesigirk, jei ką nors gerai darai, nepasikelk, nesipūsk, per gerai apie save negalvok, nesusireikšmink, ir, svarbiausia, labai čia nesidžiauk.
Andrius Užkalnis
Jauskis kaltas, kad tavo maisto pasirinkimas nėra idealus ir kad jis - ne pagal išblyškusių dietologų supratimą. Kai jauties kaltas, nusibaudęs ir kai tau gėda, tave lengviau valdyti. Esi klusnesnis, geriau reaguoji į bauginimus.

Atsiprašyk, kad valgei mėsainį, dešrainį, kebabą, rūkytą dešrą, skilandį, cepelinus. Tegu tau būna gėda. Valgei cepelinus su grietine? Klaupkis ant kelių. Su spirgais? Eik keliais iki Šiluvos ir prašyk atleidimo.

Mes tau, žmogau, viską sureguliuosim. Tuojau nebebus galima keiktis net tada, kai esi vienas kambaryje. Niekam netrukdo, bet valdžia galvoja, kad tau keiktis yra blogai pačiam, ir valdžia tave apsaugos nuo tavęs paties.

Kliedesiai? Ne, taip bus. Pamatysit. Mūsų kalbą, kuria šiaip jau kalbame, kaip kam patinka, jau iš mūsų faktiškai atėmė, nes tam yra įstatymai, aiškinantys, kaip gali viešai rašyti ir kalbėti. Todėl kas neleidžia priimti įstatymo, kuris mums nurodys, kaip vaikščioti gatve, kokius filmus žiūrėti ir kiek minučių galima kaitintis saulėje?

Mes patys seniai nebepastebim, kad laisva ir nepriklausoma Lietuvos Respublika pavirto draudimų ir ribojimų konclageriu. Kur bepasisuksi - prekybcentriuose, paplūdimiuose, parkuose, biuruose, gatvėse - draudimai kalena kaip kulkosvaidžiai. Prisukti prie tvorų, prikalti prie stulpų, iškabinti ir atremti. Automobilių nestatyti, nefotografuoti, su šunim negalima, čia neiti, muzikos negroti, telefonus išsijungti, nevalgyti, negerti.
Andrius Užkalnis
Kliedesiai? Ką jūs. Jau saldainius reglamentavo, paskui ateis eilė kotletams ir varškėčiams. Bulvių košė su sviestuku? Galit užmiršt. Graužkit morką. Valdžia rekomenduoja.

Ir visa tai - jūsų pačių labui. Jūs neprašėt tų patarimų ir normų, bet šuniukai juk neprašo dresūros mokyklų, o juos vis viena ten veda.

Tai ir jūs žinokit, kad čia jums taip reikia. Paskui dėkosit.
Kur pasidėjo paprastos žmogiškos laisvės, kurias manėme esant natūralias ir savaime suprantamas? Kad žmonės gimsta laisvi, valgo, ką nori, geria, kas skanu ir kalba, ką galvoja? Ar kas nors prašėme nuolatinio proto krušimo iš valdžios, kad mums aiškintų, ką mums leidžiama daryti?

Manote, kad esate laisvi? Greitai atsakykite: ar, jūsų nuomone, turite teisę, be specialaus leidimo, nuėję į mišką, parsinešti į namus dešimt eglės kankorėžių ir sukūrenti juos židinyje? Suklusote ir galvojate - lyg ir galima, bet, palauk, gal ir ne?

Nežinau ir aš, bet esmė yra ta, kad mes taip pripratę prie draudimų, kad net tokia nesąmonė apie kankorėžius, kurią sugalvojau čia ir dabar, jums atrodo kaip taisyklė, kuri visai galėtų būti.

Žmonės net manęs kartais klausia, ar čia visai legalu - valgyti restorane ir viešai rašyti atsiliepimus apie maistą. Ir dar fotografuoti makaronus. Kur jūsų leidimas? Kas suteikė teisę?

Mes patys seniai nebepastebim, kad laisva ir nepriklausoma Lietuvos Respublika pavirto draudimų ir ribojimų konclageriu. Kur bepasisuksi - prekybcentriuose, paplūdimiuose, parkuose, biuruose, gatvėse - draudimai kalena kaip kulkosvaidžiai. Prisukti prie tvorų, prikalti prie stulpų, iškabinti ir atremti. Automobilių nestatyti, nefotografuoti, su šunim negalima, čia neiti, muzikos negroti, telefonus išsijungti, nevalgyti, negerti.

Jiems idealus lankytojas yra numirėlis.

Draudimų esmė yra išnaikinti džiaugsmą. Tam mes Lietuvoje puikiai pasiruošę nuo vaikystės, ir tai ne valstiečių kaltė: motinos šūdo kandusiais veidais įvaro vaikams depresiją, gėdą ir kaltės jausmą dar iki pilnametystės.

Ir kai mes esame užruošti, uždrožti ir traumuoti ir visko bijantys ir nebežinantys, kas leidžiama, valdžiai belieka uždrausti saldainius.
Andrius Užkalnis
Garsiai nesijuok, garsiai nedainuok, nekvatok, jei kažkas pasisekė, per daug nesidžiauk, nes rytoj gal ir nepasiseks, aukštai šokęs, žemai tūpsi, kuo aukščiau lipsi, tuo skaudžiau griūsi, nesigirk, jei ką nors gerai darai, nepasikelk, nesipūsk, per gerai apie save negalvok, nesusireikšmink, ir, svarbiausia, labai čia nesidžiauk.

Čia ne valdžia taip moko.

Čia normalios lietuvių motinos - zyziančios, bambančios, dėl visko trizniojančios, blogiausią įmanomą variantą visur matančios, negatyvios džiaugsmo smaugikės, panikos ir blogos nuojautos fėjos, dūsaujančios ir rankas grąžančios, su misija gyvenime visiems aplinkui suknisti dieną, savaitę ar metus.

Ir jos yra didžiosios draudimų generatorės: nedaryk, nesakyk, nebandyk, nežiūrėk, negalvok, nedrįsk, nesidžiauk, nesijuok, garsiai nekalbėk, pritildyk televizorių.

Ir kai mes esame užruošti, uždrožti ir traumuoti ir visko bijantys ir nebežinantys, kas leidžiama, valdžiai belieka uždrausti saldainius.

Šiaip gyvenime turėtų būti leidžiama viskas, o draudimai gali būti du:

1. Negalima kenkti kitiems, žaloti juos arba apgaule gauti iš jų naudą sau.

2. Negalima girtam sėstis prie automobilio vairo.

Perdaug paprasta? Baikit, nemanau. Jeigu taisyklės būtų tokios paprastos, jų visi be vargo galėtų laikytis. O dabar jūs net nežinote, ar legalu rinkti miške kankorėžius.