Skamba solidžiai. Tačiau šis planas turi ir puikią rinkiminę politinę potekstę – kiekvienam save gerbiančiam politikui reikia priešo. Kuo priešas galingesnis ir kuo jis gali tapti priešu vis didesnei galimų rinkėjų kategorijai, tuo geriau.

Tai gali būti bet kas. Rusija, „MG Baltic“, kiek anksčiau į šią poziciją buvo deleguotas „Rubikon“. Prekybos tinklai idealus priešininkas.

Lietuvoje pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 650 tūkst. asmenų, kurie sudarė 22,9 proc. visų šalies gyventojų – 1 procentiniu punktu daugiau nei 2016 metais, rodo statistikų atlikto pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenys.

Išvertus į žmonių kalbą, beveik ketvirtadalis rinkėjų skaičiuoja kiekvieną centą ir tu jiems randi nelaimių bei skurdo kaltininką – prekybininką, su kuriuo galima kovoti ir netgi pažadėt sumažinti kainas. O pats didžiausias skurdas pensininkų – tvarkingiausių balsuotojų – kategorijoje.

Tačiau čia politika. Imkimės praktikos.

Ar realu kovoti su prekybininkais. Na, gal nekovoti, tartis, nes šis planas ne tik veiksmų rinkinys ir konkretūs nurodymai galias turinčioms žinyboms. Tai žinia: „Mieli akcininkai ir direktoriai. Atvykite į mūsų kabinetus ir kalbėkite.

Pažiūrėsime, ką galite pasiūlyti. Jei ne, valstybė ką pasiūlyti, kad pakedentų jūsų kailį ir sąskaitas tikrai ras.“

Tai ne tušti žodžiai. Kai diskutuojama su verslu, galios pozicija visada politikų pusėje. Jie gali greitai priimti labai skausmingus sprendimus, kurių privalu laikytis. Paskutinis pavyzdys, atėmęs milijoninius pelnus – alkoholio prekybos ribojimai.

Skaičiuojam ką turim.

Pirma. Didėsiantis valstybės dalyvavimas prekyboje ir ėjimas į pelningiausias prekybos sritis – kalbama apie valstybinį alkoholio prekybos monopolį, valstybines vaistines gydymo įstaigose, rinkliavų valstybei priklausančiuose turguose naikinimą mainais už mažesnes kainas.

Antra. Spaudimas prekybos tinklams per kontroliuojančias institucijas ir mokestinę sistemą. Tai reikalavimas vesti dvigubą apskaitą, kurioje būtų galima tiksliai įvertinti prekybininkų uždarbį, baudos už pernelyg didelę koncentraciją, valstybės parama smulkiam ir vidutiniam verslui. Pavyzdžiui, galimybė žmonėms perkantiems mažose parduotuvėse už pirkinius susigrąžinti gyventojų pajamų mokestį (GPM).

Trečia. Prekybos tinklų pelningumo mažinimas. Tai reglamentuotos sutartys tarp tiekėjų ir prekybininkų. Kalbant paprasčiau – atskirti įvairias rinkodarines ir panašias paslaugas, kurias teikia prekybininkai bei kurios sudaro pakankamai didelę jų pajamų dalį. Taip pat, apriboti tinklų darbo laiką.

Pasiūlymų daug, tačiau iš jų išsiskiria keletas – bandymas gaivinti smulkų ir vidutinį verslą. Tenka pripažinti, kad šiam darbui momentas pasirinktas gana neblogai. Ne, ne dėl to, kad galima įlieti paramos pinigų į kurį nors sektorių ir jis suklestės – tuščiuose miestų centruose pradės atsidarinėti mažos parduotuvėlės, kepyklėlės ir kitas gėris.

Kur, beje, normaliame pasaulyje prekės parduodamos kur kas brangiau nei prekybos tinkluose.

Tiesiog dabar patys prekybos tinklai kryžkelėje ir juos spaudžia ne valdžia, o, kaip nebūtų paradoksalu, kylanti ekonomika ir atlyginimai. Matėte, kiek parduotuvėse skelbimų su pasiūlymais „prisijungti prie kolektyvo“?

Norinčių dirbti už atlyginimą, iš kurio sunku pragyventi, o apie savo ir vaikų šviesią ateitį nėra net ko svajoti, vis mažėja.

Mėginimai automatizuoti prekybą – vis tobulesnė logistika, asortimento valdymas, automatinės kasos – jau nebegelbėja.

Mėginimai automatizuoti prekybą – vis tobulesnė logistika, asortimento valdymas, automatinės kasos – jau nebegelbėja.

Tačiau tai nėra katastrofa. Gigantams tiesiog reikia dviejų dalykų – masinio atlyginimų kilimo, kuris jau vyksta, ir šiek tiek laiko persiorientuoti. Keičiasi pati prekybos struktūra.

Einama Vakaruose jau gerokai pramintu keliu – kur kas mažesnis nei pas mus dabar asortimentas, mažesnis prekybos plotai, nes jiems aptarnauti reikia mažiau žmonių ir tuo pačiu didesnės kainos. Kuo didesni atlyginimai, tuo didesnė perkamoji galia ir žmonės nebe tokie jautrūs kainai.

Šiandien mūsų problema, kad maisto produktų kainos, lyginant su ES vidurkiu, apie 80 proc., tačiau vidutinis atlyginimas už tą patį vidurkį mažesnis du kartus. Šios žirklės pamažu mažėja.

Paradokslau tai, kad tuo pačiu didieji atiduos dalį asortimento ir tuo pačiu nišų mažiesiems. Jie tiesiog trauksis iš sektorių, kurie nėra ypatingai pelningi, arba kuriems aptarnauti reikia brangių specialistų. Iki šiol, kol žmonės buvo pigūs, mėginta užgriebti visas įmanomas, netgi mažai pelningas, sritis.

Be to, derybų objektu gali tapti ir dalykai, kurių nėra šiam plane. Pavyzdžiui, mažesnis PVM pagrindiniams maisto produktais mainais už pažadą "laikyti kainas kaip Lenkijoje".

Tačiau grįžkime prie Vyriausybės plano. Ar jis gali sumažinti kainas?

Jei kalbėtume vien ekonominėmis sąvokomis, tai vargu. Tačiau čia įsijungia politika ir valstybės strategija. Todėl atsakymas – gali kuriam laikui stabilizuoti, o kai kuriose prekių grupėse iki rinkimų ir kiek sumažinti.

Tai bus ne ekonominis, o tinklų vadovų valingas sprendimas, už kurį, greičiausiai, sumokės tiekėjai. Nepamirškime, kad panašių pavyzdžių ir pačių tinklų kainų karų buvo daug ir jie nuolat vyksta. Galbūt mainais į tai Vyriausybė ką nors pažadės.

Ką, mes nesužinosime niekada, tik galime kukliai nustebti, kad, tarkim, alkoholio prekybos monopolis atidedamas iki kitų rinkimų.

Be to, derybų objektu gali tapti ir dalykai, kurių nėra šiam plane. Pavyzdžiui, mažesnis PVM pagrindiniams maisto produktais mainais už pažadą "laikyti kainas kaip Lenkijoje".

Ar toks sumažinimas ar bent brangimo pristabdymas juos nuves į bankrotą? Ne.

Ar toks sumažinimas ar bent brangimo pristabdymas juos nuves į bankrotą? Ne.

Nors mes kalbame apie kainas ir įsivaizduojame, kad tai palies visus maisto produktus, tačiau realiai žmonės, ypatingai gaunantys mažas pajamas, perka palyginti nedidelę pirmo būtinumo produktų grupę.

Užtenka simboliškai atpiginti, ar prilaikyti apie šimto produktų kainas ir bendras vaizdas, jog viskas pigo, bus pasiektas.

Niekas nekalba, kad reikia reguliuoti ar stabilizuoti prancūziško pelėsinio sūrio kainą. Užteks, kad keliais centais atpigs pigiausias sviestas ir pienas.

Praktiškai tai ir reiškia politinę pergalę.