Visi politikai, Seimai ir Vyriausybės per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje beveik nuolat reformuoja ir reformuojasi.
Sauliaus Skvernelio Vyriausybė yra tarp tų buvusių ir esamų Lietuvos valdžių, kurios reformų vėliavą itin aukštai iškėlę laiko.
Dar daugiau, prieš keletą dienų premjero Skvernelio patarėjas E. Savickas pastebėjo, kad dabartinei Vyriausybei yra itin svarbu priimti ne ideologija, o įrodymais pagrįstus sprendimus. Tiesiog sveikintina. Čia rimtai. Be ironijos.
Prieš priimant sprendimus, deja, reformatoriai dažnai kiek perlenkia lazdą, nes jiems reikia, kad jų siūlomos reformos atrodytų teisėtos ir labai svarbios.
O be jų tiesiog nebūtų galima išgyventi. Tad tokiam įspūdžiui sukurti reikia sumalti į miltus beveik visa, kas jau yra ir kas pasiekta ten ar kitur.
Dabartinėje švietimo politikoje tai buvo padaryta tiesiog klasikiniu būdu pirmiausia viešąją erdvę bombarduojant viešųjų ryšių patrankų šūviais apie tai, kad Lietuvos mokyklos absoliučiai nevykusios, mokytojų yra per daug, ir tie kažkokie aiškiai ne tokie, o mokinių pasiekimai daugiau nei menki.
Aukštajame moksle, pasikvietus kaip ekspertus kažkodėl ir pirmiausia verslo atstovus, reikėjo įrodyti, kad studijų kokybė yra beveik katastrofiška, darbo rinkos poreikiai yra totaliai ignoruojami, universitetų yra aiškiai per daug ir jei pavyktų bent pusę jų uždaryti, tai mokslo ir studijų padangė virš Lietuvos staiga taptų giedra ir žydra.
Po kritikos laikotarpio tokie reformatoriai įprastai pasiūlo panacėją ar bent jau „sėkmės“ receptą ar receptus, kuris ar kurie turi padėti pasiekti kokį nors hipertikslą.
Pavyzdžiui, švietimo ir studijų lauke tokiu tikslu savyje yra deklaruojama jos didenybė „kokybė“.
Bendrojo lavinimo srityje vienu tokių receptų ministerijos buvo pasiūlytas ir įdiegtas mokslo metų ilginimas. Aukštajame moksle kaip vienas pagrindinių vaistų buvo rekomenduotas universitetų jungimas.
Viešojoje politikoje beveik kaip aksioma yra žinoma, kad esminė bet kokios politikos sėkmės sąlyga yra parama jos sprendimams iš tų, kuriuos tie sprendimai tiesiogiai paliečia.
Neatsitiktinai net labiausiai autoritariški politikai bent kartas nuo karto stengiasi įtikti jų valdomiesiems. Ką jau ten bekalbėti apie demokratijas. Jose tos politikos atramos visuomenėje yra dar svarbesnės.
Kadangi savo tekstą pradėjau nuo poros pastabų apie įrodymais grįstą politiką, tai jos kontekste reikia pasakyti, kad sprendimų įgyvendinimo stebėsena ir vertinimas yra neatsiejama įrodymais grįstos politikos dalis. O tokiame vertinime labai reikšmingas vaidmuo tenka ir visuomenės balsui.
Tad toliau pasižiūrėkime, kaip jau du paminėti Švietimo ir mokslo ministerijos žingsniai – mokslo metų ilginimas ir universitetų jungimas – yra vertinami visuomenės nuomonės tyrimuose. Beje, viešojoje politikoje tokie tyrimai, kaip yra pastebėjęs šios srities klasikas A. Wildavsky, yra tiesos sakymas valdžiai į akis.
Kad mokslo metų ilginimas nesulauks pagiriamųjų žodžių ministrei ir ministerijai, iš karto po būsimo sprendimo paviešinimo jau rodė itin neigiamos reakcijos socialinėse medijose ir tinkluose.
Gerai. Dabar jau pirmasis sprendimo šokas yra praėjęs ir apie požiūrį į jį buvo paklausta šių metų liepos mėn. antroje pusėje. Šie apklausos atsakymai rodo, kad net 75,4 proc. respondentų nepritarė, kad mokslo metų ilginimas pagerins mokymosi rezultatus (1 pav.). Tai reiškia visuotinį nepritarimą tokiam sprendimui.
Pažvelgus į nuomonių pasiskirstymą pagal amžiaus grupes, beveik 80 proc. 18–29 ir 50–59 metų grupėse vertino mokslo metų ilginimą neigiamai ir jame nematė priemonės pagerinti mokymosi rezultatus.
Tačiau nei vienoje kitoje amžiaus grupėje neigiamų nuomonių nebuvo mažiau nei du trečdaliai (2 pav.). Tad ir ką nors čia komentuoti nereikia, nes visi šūviai į ministerijos vartus.
O dabar dar žiupsnelis druskos ant atviros žaizdos. Tarp Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, ši neoficialiai parlamente remia dabartinius valdančiuosius, šalininkų neatsirado nei vieno, kuris vertintų mokslo metų ilginimą ne neigiamai (3 pav.).
Galbūt būsimo valdančiosios koalicijos nario – Tvarkos ir teisingumo partijos – beveik 90 proc. simpatikų irgi yra prieš. Bet blogiausia yra kita. Beveik 70 proc. pačių valstiečių ir žaliųjų sąjungos rėmėjų tokiam ministerijos sprendimui nepritarė. Čia jau aiškus šūvis sau į koją.
O dabar kelios pastabos apie universitetų jungimo politikos vertinimą. Ministerija su Vyriausybe (o ir Seimas bent iš dalies) jau pirštus šioje srityje kiek nusidegino.
2018 m. birželio 29 d. Konstitucinis teismas priėmė nutarimą, kad Lietuvos sporto universiteto (LSU) reorganizavimas prijungiant jį prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto be LSU bendruomenės pritarimo prieštarauja Konstitucijai. Labai gali būti, kad nepavykus įeiti pro duris, vėl bus einama... tik per langą. Bet prieš tai kelios pastabos ministerijos, o ir kitų politikų apmąstymui.
Šiuo atveju buvo paklausta – ar valdžios sprendimas jungti universitetus, net jei jų bendruomenės tam nepritaria, yra teisingas? Kad toks valdžios sprendimas yra neteisingas, manė 61,3 proc. respondentų.
Gana nemažai – 26,5 proc. – aiškios nuomonės neturėjo, bet, iš kitos pusės, valdžiai pritarė vos 12,2 proc. apklaustųjų (4 pav.).
Nuomonių balansas ir čia daugiau nei neigiamas. Svarbu taip pat pastebėti, kad tarp respondentų su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu tokiai politikai nepritarė 67 proc., kas yra aiškiai daugiau nei vidutiniškai apklausoje.
Kaip ir buvo galima nuspėti, labiausiai neigiamai prieš galimą prievartinį universitetų jungimą – beveik 68 proc. – buvo nusiteikę 18–29 metų respondentai (5 pav.).
Šiai apklaustųjų grupei, matyt, yra ir asmeniškai svarbu, kur ir kokiuose universitetuose jie studijuoja ar studijuos. 60 plius metų studentų yra (sic!) ir labai motyvuotų, bet jie dažniau studijuoja trečiojo amžiaus universitetuose. Tad ši amžiaus grupė į valdžios perversmus universitetuose žvelgia kiek mažiau neigiamai, bet daugiau kaip pusė vis vien neigiamai.
Ir galiausiai, kaip į tokią universitetų politiką žvelgia valdančiųjų elektoratas? Tarp valstiečių ir žaliųjų šalininkų 61 proc. buvo prieš, o tarp socialdemokratų darbiečių – 57 proc. (6 pav.) Tad nieko paguodžiančio čia nėra, o jei taip toliau, tai abiejų partijų šalininkai gali pradėti išsivaikščioti.
Tik, beje, panaši situacija yra ne itin seniai matyta. 2016 m. pradžioje dar tuomet vieningi socialdemokratai tapo pagrindiniais liberaliojo darbo kodekso advokatais. Nors net maždaug du trečdaliai jų rinkėjų jam oponavo. Socialdemokratams 2016- aisiais dėl darbo kodekso buvo sakoma – galvokite, ką darote, nes rinkimus pralaimėsite. Taip ir atsitiko.
Suprantu, kad darbo santykių reguliavimas yra socialiai ir ekonomiškai jautresnė sritis nei bendrasis lavinimas ar universitetai, nors čia dar kaip pažiūrėsi... Tiems patiems valstiečiams žaliesiems, ko gero, nemažai gana protingų pažadų šiose srityse Seimo rinkimus laimėti padėjo...
Dabar į panašią savo rinkėjų lūkesčių ignoravimo švietimo ir aukštojo mokslo politikos lauke upę gerokai yra įbridę valstiečiai žalieji. Ir pavojus, jei joje nenuskęsti, tai bent itin sunkiai kepurnėtis į krantą, yra. Tos upės sūkuriai, beje, gali gerokai apkartinti ir prezidentinius premjero lūkesčius.
Juolab kad jis asmeniškai savo vardą leido plačiai naudoti, pavyzdžiui, universitetų reformų vėliavnešiams..., o kur dar šių dienų pasiutpolkė dėl etatinio mokytojų atlyginimo.
Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2018 m. liepos 14-31 d. atliko „Baltijos tyrimai“ (apklausta 1057 respondentai). Tyrimą „Tarptautinės socialinio tyrimo programos įgyvendinimas“ (Nr. S-MIP-17-120) finansuoja Lietuvos mokslo taryba.