Dar prieš keletą dienų jis išdidžiai pareiškė atsisakąs šiuo metu einamų solidžių pareigų viename didžiausių šalies komercinių bankų, pabrėždamas, kad negali ignoruoti žmonių lūkesčių jį matyti savo Prezidentu. Na, tiesiog naujas „širdžių Prezidentas“! Ar jums tai kažko neprimena? Pavyzdžiui, to, kaip prieš devynis metus jau buvome intriguojami laukti tuometinės eurokomisarės apsisprendimo ir jos aukos „vardan tos Lietuvos“.

Amžiną atilsį buvęs Seimo narys Julius Veselka atsisakė dalyvauti Lietuvos prezidento rinkimuose teigdamas, kad Lietuvoje prezidentai yra ne renkami, o skiriami. Nežinau, ar skiriami, renkame lyg ir mes patys, bet kad kryptingai „kuriami“, tai tikrai. Prezidentė D. Grybauskaitė, pirmųjų prezidento rinkimų metu buvo „sukurta“ per pusmetį. Įspūdingas išėjimas iš Europos komisarės pareigų, nors kadencijos laikas ir taip baigėsi, galingas ir vienareikšmis viešosios informacinės erdvės palaikymas, veržlus reitingų kilimas, konservatorių bei jų patriarcho visokeriopos liaupsės, užmirštant tiek kandidatės biografiją, tiek tai, kad į Europos komisaro postą Ją delegavo socialdemokratų partija ir jos lyderis A. Brazauskas. Sukeliama didžiulė emocinė banga, kuri paslepia viską ir kurios tikslas yra reikiamo kandidato prastūmimas.

Ar ne tas pats scenarijus kartojamas antrą kartą? Tik šiuo atveju kandidatas yra Gitanas Nausėda. Nekeičiamos net scenarijaus detalės. Tas pats išėjimas iš darbo vardan Lietuvos, ta pati kryptinga informacinio palaikymo banga, tas pats konservatorių palaikymas.

Labai norėčiau, kad Lietuvos Prezidentu būtų žmonių pasitikėjimą užkariavęs ir dėl to šio posto vertas vadovas. Bet tikrai ne šis. Ir atsakysiu kodėl.

Aš tiesiog netikiu nuoširdumu žmogaus, kuris ilgą laiką naudojosi savo tarnybine ir visuomenine padėtimi bei savo darbdavio sukurta prieiga prie žiniasklaidos priemonių, tokiu būdu „jaukindamasis“ visuomenę ir augindamas savo populiarumą, o dabar tai naudoja savo neoficialiai rinkimų kampanijai vykdyti. Ar galima tokį elgesį vadinti vertu pasitikėjimo?

Aš taip pat netikiu žmogumi, kuris skelbiasi „nepriklausomu“, bet tokiu nėra, nes vis akivaizdžiau jis yra daromas šešėliniu statytiniu – darosi vis sunkiau nuslėpti, kieno favoritas yra ponas Nausėda. Suprantama, kodėl būtent jis taip stumiamas ir palaikomas valdančiojo klano – nes būtent pono Nausėdos dėka šio klano atstovams atsiveria unikali galimybė išlikti valdžioje, atkartojant Vladimiro Putino panaudotą principą „išeiti pasiliekant“.

Tie valdančiojo klano atstovai – tai Respublikos Prezidentė, konservatoriai ir įtakingos verslo grupės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Prezidentei reikalingas asmeninis įpėdinis, nes iki šiol per jos prezidentavimo metus buvo visko: slėpti biografiniai faktai, vykdyti pokiliminiai susitarimai ir sunkiai paaiškinami ekonominiai bei finansiniai sprendimai, sukelti dirbtiniai bankrotai ir nacionalizavimai. Visiems šiems faktams nuslėpti reikia žmogaus iš tinkamos aplinkos, galinčio tai „pridengti“.

Ir tas „be penkių minučių“ kandidato skambus pareiškimas, kad bankai Lietuvoje yra absoliučiai depolitizuoti (o skandinavų, pasirodo, – dar du kartus labiau) – tėra, kaip mėgsta išsireikšti vienas politikos patriarchų, tiesiog „netiesos sakymas“.

Dar liūdniau skamba pono Nausėdos postringavimai, kad jo atstovaujamas bankas netoleruotų tiesioginės politinės veiklos ar dalyvavimo rinkimuose. Kas patikės, kad vienas didžiausių komercinių bankų, veikiančių Lietuvoje, nėra suinteresuotas savo status quo išlaikymu? Negi D. Grybauskaitės įpėdiniu daromas G. Nausėda užmiršo, kur jo dabartinė kuratorė po inauguracijos vyko pirmojo vizito ir su kuo ji visų pirma ten susitiko, taip užtikrindama savo asmeninę paramą bei carte blanche veikti Lietuvoje.

Taigi, pono Nausėdos rinkiminė kampanija, kurioje jis naudojasi savo darbdavio resursais sukurtu ekonomisto autoritetu ir žinomumu visuomenėje, jau senai prasidėjusi. Pastaruoju metu šiai kampanijai vis intensyviau naudojami įvairūs metodai, jų tarpe ir įvairių apklausų rezultatai, kurie a priori formuoja Lietuvos žmonių nuomonę pono Nausėdos atžvilgiu. Tikimasi, kad paprastas žmogus, pažvelgęs į politikų reitingų lentelę, nelabai atskirs žinomumą nuo populiarumo ir norom nenorom susidarys įspūdį, kas yra Lietuvoje „geidžiamiausias“.

Prezidento rinkimai įsibėgėja. Šie rinkimai Lietuvai bus itin svarbūs, nes daug kas turėtų keistis iš esmės – juk keisis dešimt metų poste buvusi Respublikos Prezidentė ir jos suinteresuotos aplinka.

Ar visgi niekas nesikeis, nes mes, apžavėti nausėdų, ir vėl užlipsime ant to paties grėblio?