Kaip pafrontės valstybė Lietuva turi rūpintis savo gynyba, negali, kaip praeityje, manyti, jog kitos šalys privalo užtikrinti jos saugumą.
Ilgus metus Lietuva nepaisė savo įsipareigojimų NATO skirti du procentus BVP krašto apsaugai, tenkindamasi vienu procentu, kartais net mažiau.
Politikai pabudo po Krymo aneksijos. Jei 2013 m. krašto apsaugai buvo išleista tik 263 mln. eurų, tai per penkerius metus išlaidos padidėjo daugiau negu 600 mln. eurų.
Šįmet krašto apsaugai bus išleidžiama beveik tris su puse kartų daugiau negu 2013. Lietuva tapo gynybos išlaidų dešimtukininke. Tuo galime didžiuotis.
Bet gero dalyko gali būti per daug. Nors pusė procento neatrodo daug, dabartiniais ūkio augimo tempais iki 2030 m. Lietuvos BVP padidės gal 35–38 proc., o tokiu atveju išlaidos gynybai bus apie 1,6 milijardai eurų, arba 600–700 mln. eurų daugiau negu šįmet.
Tai rimta pinigų suma, net jei atsižvelgiama į infliaciją. Ir ketinama įsipareigoti tiek daug išleisti, nors atrodo, kad nėra detalių planų, kokioms konkrečioms programoms skirti šiuos pinigus.
Vasario 16 d. išvakarėse premjeras S. Skvernelis pranešė, kad Vyriausybė pasiryžusi derinti partijų pozicijas dėl ilgalaikės šalies gynybos strategijos.
Jis pažymėjo, kad neverta skubėti pasirašyti susitarimo, kol neapsispręsta, ar bus įvestas visuotinis šaukimas, ar liksime prie dabartinio mišrios kariuomenės modelio jį tobulinant. Juk nuo pasirinkto kariuomenės modelio priklausys finansiniai įsipareigojimai.
Tai buvo protinga nuostata, bet, deja, jos atsisakė pats Skvernelis. Dabar jis viliasi, kad iki 2022 m. bus nutarta dėl visuotinio šaukimo ir ar karinę prievolę turės atlikti merginos.
Bet jei sprendimai dėl šaukimo bus priimami tik po kokių šešerių metų, kodėl dirbtinai skubama dabar pasirašyti ilgalaikį įsipareigojimą 2030 m. skirti gynybai 2,5 proc. BVP?
Būtų racionaliau numatyti išlaidas iki 2022 m., ir tik po galutinio nutarimo dėl šaukimo nuspręsti, kiek jų reikės ateityje.
Sena lietuvių liaudies patarlė byloja, kad geriau septynis kartus pamatuoti ir tik tada kirpti. Drįsčiau tvirtinti, kad numatomos išlaidos gynybai dar nėra du kartus pamatuotos, bet jau dabar skubama nutildyti galimus kritikus.
Prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė, kad „tos partijos, kurios mėgina supriešinti gynybą su socialinių reikmių poreikiais, elgiasi negražiai ir neatsakingai“, veikiausiai turėdama omenyje socialdemokratus, kurių vadovas G. Paluckas pasakė, kad partija nepasirašys susitarimo, jeigu ten bus nurodytas minimas krašto apsaugos finansavimo augimas.
Užuot stengusis rimtai nagrinėti šį svarbų klausimų, į diskusijas įtraukiant kuo platesnius gyventojų sluoksnius, savo užuomina Grybauskaitė sukuria įspūdį, jog ji mėgina jas nuslopinti, vadindama susitarimo oponentus neatsakingais, taigi gal ir ne patriotais.
Tiek dėl demokratijos, skaidrumo ir pilietinės visuomenės skatinimo.
Nėra nuoseklios priešpriešos tarp išlaidų gynybai ir socialinėms reikmėms. Reikia ir vieno, ir kito. Adekvačiai gynybai net reikia skirti pirmenybę, nes jei Lietuva nepajėgtų apsiginti, jeigu ji būtų okupuota, tai laisvės netekties neatsvertų didesnis dėmesys socialinėms paslaugoms.
Tačiau klaidinga teigti, kad nėra konflikto tarp išlaidų gynybai ir socialinėms reikmėms.
Tarkime, kad valstybė turi šimtą piniginių vienetų gynybos ir socialinių reikmių išlaidoms padengti. Jei 20 jų skiriama gynybai, 80 lieka socialinėms reikmėms. Jei 30 skiriama gynybai, tai socialinėms reikmėms liks tik 70, taigi mažiau.
„Priešprieša“ yra akivaizdi. Grybauskaitė turėtų bent paaiškinti, kodėl šios banalios tiesios paminėjimas yra „negražus ir neatsakingas“.
Apklausos rodo, kad Lietuvos žmonėms nacionalinis saugumas nėra didžiausia problema ir iššūkis. Pagrindinėmis grėsmėmis jie laiko senstančią visuomenę, emigraciją ir socialinę atskirtį, o ne priešo invaziją.
Jie neklysta. Lietuva yra gerokai saugesnė negu prieš ketverius metus, nes Lietuva ir NATO smarkiai padidino savo gynybinius pajėgumus.
Net uoliausi naujojo šaltojo karo šaukliai pripažįsta, kad didesnį pavojų Lietuvai sukelia ne Rusijos šarvuočiai ir naikintuvai, bet dezinformacija, kibernetiniai išpuoliai ir kitos hibridinio karo priemonės.
Su jomis veiksmingiausiai kovoja ne tradicinės, net moderniausia technika apsiginklavusios ginkluotosios pajėgos, bet kitos institucijos, žinybos, specialistai. Reikia juos finansuoti, o ne tik tradicinę kariuomenę. Finansuoti abu būtų per didelė prabanga.
Per rinkimų kampaniją bene visos partijos kalbėjo apie poreikį stabdyti migraciją, įtikinti žmones pasilikti Lietuvoje. Apie tai dabar šnekama tik prabėgomis ir sotte voce. Nesvarstomi jokie partiniai sutarimai skirti pusantro milijardų eurų šiai problemai įveikti, nors, mano nuomone, nuo jos labiau priklausys Lietuvos ir lietuvių ateitis.
Neaišku, kas sukėlė politikų entuziazmą itin dosniai finansuoti gynybą, ypač prisiminus, kad visai neseniai Seimas tiek mažai skyrė lėšų, jog tuometinė Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė nuogąstavo, kad pritarimas Finansų ministerijos siūlomai sumai reikštų „kariuomenės žudymą“.
Pati prezidentė tvirtino, jog nėra jokio įsipareigojimo skirti 2 proc. BVP krašto apsaugai, nes toks procentas nesąs įrašytas kurioje nors NATO sutartyje.
Gal kai kurie politikai jaučią atsakomybę dėl neatsakingai neadekvataus gynybos finansavimo praeityje ir ketina atpirkti šią „nuodėmę“ ypatingu, nors lygiai neatsakingu dosnumu.
Nereikia skubėti ir pasiduoti spaudimui įsipareigoti tokiam gynybos išlaidų didinimui, ypač kai nežinoma, kam lėšos bus vartojamos.
Taip pat nežinome, kiek lėšų disponuos valdžia, kiek jų reikės „Sodrai“ ir sveikatos apsaugai, kiek sumažės išmokos iš ES, kiek žmonių gyvens Lietuvoje, ar tebevyks Lietuvos „tuštėjimas“.
Gal reikia tiek lėšų skirti gynybai, bet nemažiau svarbu atsiklausti Lietuvos gyventojų, atsižvelgti į jų nuomonę, o ne primesti jau įvykdytą sprendimą. Padėtis nepablogės, jei sprendimas būtų priimtas ne šį, bet kitą rugsėjį.
