Iš tiesų motinystė yra lygiai tokia pat svarbi kaip tėvystė, bet kažkodėl tėvystės niekas nei darbu, nei profesija nevadina.

Lietuvoje apskritai dauguma vyrų, turinčių vaikų, laikomi nevispročiais, kurie nesugeba nei sauskelnių pakeisti, nei kūdikio iš buteliuko pamaitinti, nei jį užmigdyti pajėgūs.

Štai ką nuolat vaikų motinos savo vyrams kartoja: „ai, duok man, tu nemoki“, „kaip čia darai, duok aš pati susitvarkysiu“, „pažiūrėk, ne taip darai, geriau duok man“. Todėl galiausiai išeina taip, kad šeimoje tėvas tik „padeda“ rūpintis SAVO vaiku.

Štai viena mano pažįstama turėjo anksčiau išeiti iš susitikimo, nes jai reikia grįžti namo užmigdyti vaikus. Paklausus, o kur jos vyras. Ji atsakė, kad namuose, bet jis nemoka jų migdyti.

Moterys, galvodamos, kad vaiko priežiūroje viską moka ir gali geriau nei vyras, save išsekina, užsikrauna per daug pareigų ir atsakomybių ant pečių, o galiausiai dėl nuovargio susikaupusį pyktį vis tiek išlieja ant savo partnerio. Tad namuose tvyro nuolatinė įtampa, barniai ir ašaros.

Nors moksliniai tyrimai rodo, kad pareigų pasidalijimas šeimoje turi didelės įtakos ne tik kaip moteris išgyvens pogimdyvinę depresiją, bet ir apskritai kokia emocinė atmosfera vyraus namuose.

Nes jei jūsų vaikas galėtų pats pasirinkti, jis tikrai geriau rinktųsi kartais pavalgyti mišinuko, pavaikščioti su kreivai tėtės užmautom sauskelnėm, bet už tai matyti geros nuotaikos, išsimiegojusią ir laimingą mamą, o ne atvirkščiai.

Socialinių mokslų daktarė, edukologė Austėja Landsbergienė sako, kad jei mama nori, kad vaikas mylėtų save – ji turi tai rodyti savo pavyzdžiu, visų pirma, meile pačiai sau.

Nes vaikai mokosi iš mūsų veiksmų, o ne žodžių. „Jeigu vaikas mato iš nuovargio nuolat piktą mamą, kuri neina į teatrą ar neskiria laiko kitoms pramogoms, nes neva vaikas neišleidžia, tai kokį vaizdą vaikas susidaro?“, – klausia A. Landsbergienė.

Ir kartu pasidalina savo patirtimi, ji su vyru į simfoninio orkestro koncertą išėjo, kai pirmam sūnui buvo kelios savaitės. O dirbti grįžo po keturių mėnesių nuo gimdymo.

Ir vėliau, kai moteris galiausiai pames net pati save, visuomenė jos neužjaus ir nesupras, o tik paplekšnos per petį sakydama: „Bet, brangioji, juk motinystė svarbiausia profesija pasaulyje, ko čia verkšleni“.
Sandra Vilimaitė
Žinoma, didele dalimi prie moterų mąstymo „geriausiai vaiku pasirūpins tik mama“ prisideda ir visuomenės spaudimas.

Juk nuo mažens dovanodami mergaitėms lėles, suaugę žmonės sako, kad ji – kažkada bus mama, o tai – svarbiausia profesija pasaulyje.

Į vaiko pasąmonę koduojama, kad moterys save realizuoti ir išpildyti gali TIK per motinystę. Ir tai yra ne tik baisus melas, bet kartu ir spąstai, nes ta pati aplinka iškeldama motinystę kaip svarbiausią darbą, kartu tikisi, kad moteris dėl to „svarbiausio“ darbo paaukos savo ambicijas, norus, tikslus ir savirealizaciją apskritai.

Ir vėliau, kai moteris galiausiai pames net pati save, visuomenė jos neužjaus ir nesupras, o tik paplekšnos per petį sakydama: „Bet, brangioji, juk motinystė svarbiausia profesija pasaulyje, ko čia verkšleni“.

Tačiau tiesa yra ta, kad mes save galime realizuoti tik per save, o ne per vaiką. Be to, turėti vaikų XXI amžiuje apskritai nėra privaloma.

Tai laisvas pasirinkimas, o ne būtinybė. Taip pat motinystė nėra profesija, nes jūs niekada nesimokėte aukštojoje mokykloje, kaip būti tėvu ar motina. Geriausiu atveju per tuos 9 mėnesius perskaitėte kelias knygas ir straipsnius, o vėliau jau „kaip dievas duos“.

Nėra tai ir svarbiausias darbas, nes bevaikės mokslininkės, atradusios skiepus nuo šimtmečiais kankinusių ligų, darbas yra daug svarbesnis milijonams žmonių, nei motina, užauginusi kad ir 10 vaikų. Tai nepatogi tiesa, bet ji tokia yra.

Ir dažniausiai motinystės kaip svarbiausio darbo ar profesijos apibrėžimą aršiai gina būtent tos, kurios nei profesijos nei karjeros niekada ir neturėjo.

Aš gyvai girdėjau moterį sakant: „Žinai, labai nenoriu grįžti į darbą, galvoju, pasigimdysiu antrą ir dar namie pabūsiu porą metų“.

Tad jei moteris savo darbo nemėgo, tuomet ir motinystės atostogos jai galėtų trukti 18 metų. Ir būtent tuomet imama save teisinti, o gal pačiai save raminti, esą „dirbu svarbiausią darbą pasaulyje – aš juk mama“.

Ir atvirkščiai – į darbą grįžti greičiau nori tos, kurios myli savo veiklą ir tai teikia joms džiaugsmo.

Todėl vienos išėjusios į motinystės atostogas šalia vaiko auginimo sugeba dar ir disertaciją parašyti, sugalvoti ir pradėti verslą, mokytis naujų įgūdžių ir pakeisti karjeros kryptį.

Tokios mamos sako, kad padeda vaikams augti, o ne juos augina. Jos nepameta savęs tarp buities darbų ir joms visas pasaulis nepradeda suktis aplink vaiką, nes šios moterys turi pomėgių ir įdomių veiklų, kurių gimus vaikui neapleidžia.

Kitos, kurioms motinystė yra svarbiausias darbas pasaulyje, sugeba ryte išsivirti kavos ir vakare ją išgerti. Suprask, jos daugiau niekam neturi laiko. Tačiau čia kyla dar vienas labai svarbus klausimas, jei sakote, kad motinystė yra svarbiausias darbas, tai ką veiksite, kai užaugę vaikai išeis gyventi savo gyvenimo?