Įdomu tai, kad premjeras turi kelią, kaip parodyti, jog sugeba valdyti viską, netgi kainas. Tiesa, šis kelias neatpasakotas jau minėtame priemonių plane ir, vargu, ar kada nors bus viešai įgarsintas.
Premjero žodis
„Reikia aiškiai pasakyti, kad apie valstybinį kainų reguliavimą nė kalbos negali būti, to niekada nebus. Tačiau valstybė negali būti pasyvi stebėtoja, kai dėl įvairiausių ir dažnai subjektyvių priežasčių visa našta perkeliama ant vartotojų pečių“, – LRT televizijos laidoje Vladimirui Laučiui kalbėjo premjeras.
„Kai kuriais atvejais (kontroliuojančios institucijos red. past.) tikrai nieko nedaro. Kalbu ne tik apie Konkurencijos tarybą. Yra ir kitos priežiūros bei reguliavimo institucijos. Jeigu turime valstybėje tokius įrankius, juos išlaikome, už jų išlaikymą moka visi mokesčių mokėtojai, tai tikimės, kad būtų užtikrintos arba panaikintos abejonės dėl galimų nešvarių susitarimų arba procesų, kurie tikrai prieštarauja teisės aktams.“
Citatos pabaiga.
Iš kitos pusės, tai, kad valdininkų kuriami įvairūs įstatymai, net paremti priežiūros institucijomis, neveikia, ką tik pripažino Žemės ūkio ministerija – parengė LR ūkio subjektų, perkančių ir parduodančių žalią pieną bei prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo keitimo projektą.
Šis teisės aktas buvo sukurtas tam, kad perdirbėjai dalintųsi pelnu su ūkininkais ir mokėtų jiems aukštesnes kainas. Realybėje padidėjo biurokratinė našta, bet ne supirkimo kainos.
Valdžia prieš kainas – ne pirmas raundas
Grįžtant prie S. Skvernelio, kaip ir visi pažadai, dalinami praktiškai prasidėjus rinkiminei kampanijai, menama kova su kainomis skamba gražiai, tik tai jau ne kartą girdėta. Visgi, kovos su aukštomis kainomis istorijų buvo.
Jei kalbant visai rimtai, kai kurio tipo valstybėse valdžia atskirų maisto prekių kainų kilimą gali bent prilaikyti.
Geriausias pavyzdys – prieš savaitę Rusijos mėsos perdirbėjai oficialiai kreipėsi į šalies Vyriausybę, kad ši paprašytų prekybos tinklus didinti mėsos produktų kainas. Nes gaminti dešras ir į jas dėti mėsą, o ne kitas medžiagas, ir tai vadinti „dešra“ nebepavyksta.
Grįžkim į Lietuvą. Viena šviežesnių istorijų, kai kainos buvo prižiūrimos – euro įvedimas. Pamenate 100 produktų, kurie buvo atrinkti stebėti, ar kainos neauga?
Pamenate politikų kalbas ir tikinimus, kad tik labai emociškai nestabilus žmogus gali kalbėti, jog kainos didės, nes vienos valiutos pakeitimas kita yra tiesiog aritmetinis veiksmas, ir jokio brangimo nebus?
Tačiau nepaisant visų šių kalbų, šį laikotarpį galima vadinti sąlyginai sėkmingu metu, kai kainos buvo pristabdytos.
Tiesa, trumpam – keliems mėnesiams. Vėliau prasidėjo pasiutpolkė, kuri tęsiasi iki šiol. Jei vertinsime per politinę prizmę, keletas mėnesių pakankamas laikas, kad rinkėjams įrodytum, jog gali valdyti viską ir atsakyti už savo žodžius.
Po to tenka viltis, kad iki kitų rinkimų žmonės pažadus jau bus pamiršę.
Valstybiniai svertai
Tačiau ne viskas taip paprasta. Bent teorinio kainų mažėjimo galima pasiekti pasitelkus valstybines struktūras ir kontroliuojančias institucijas.
Prekybos tinklus valdo labai pragmatiški žmonės, kurie puikiai supranta, ko reikia politikai ir politikams.
Tuo labiau, kad šiam ginče stipriojo pozicijoje visada politikai, o ne verslas. Pamenate alkoholio prekybos ribojimus ir po aštuntos vakaro bei savaitgaliais parduotuvėse užtvertus alkoholio skyrius? Taip, prekybos tinklai prarado dešimtis milijonų eurų ir tam užteko vieno teisės akto.
O tokių teisės aktų, poįstatyminių nutarimų ir įvairių tarnybų direktorių įsakymų apie keičiamą patikros tvarką ar kokybinius reikalavimus sukurti galima daug. Valstybei jie beveik nieko nekainuoja, tiksliau, valdininkų sluoksniuose labai pageidaujami, nes galima įkurti dar vieną departamentą ir įdarbinti giminaičius bei partiečius.
O kiekvienas naujas pakeitimas ar ribojimas tai milijonai, kuriuos teks išleisti naujai tvarkai pritaikant viso tinklo parduotuves ar samdant naujus žmones. Iš valdžios pusės pakankamai stiprus argumentas, į kurį direktoriai ir akcininkai linkę atsižvelgti.
Kuo tai susiję su kainomis? Atsakymas – tiesiogiai. Valdžia jau išsakė savo poziciją. Dabar atsakymą teks duoti prekybininkams ir perdirbėjams. Tiesa, jeigu jis bus, tai bus neviešas. Dar daugiau, apie tai mes niekada nesužinosime.
Senas kelias
Taigi klausimas, ar galima visam laikui sumažinti ar bent įšaldyti kainas. Atsakymas – ne.
Tačiau galima imituoti šį mažinimą ir daugelis rinkėjų tuo patikės. Tai nėra labai sudėtingas procesas ir prekyboje naudojamas šimtmečius. Grįžkime prie tos pačios Rusijos ir perdirbėjų prašymo didinti kainas.
Manote prekybininkai kvailiai ir nemato, kad, žaliavai brangstant, reikia branginti produktus? Mato, ir brangina, bet ne tuos, dėl kurių kreipėsi gamintojai. Prekybininkai žino, kad jei be valdžios žinios leis sau pabranginti socialiai jautrių produktų grupes, ant jų užgrius valdžios rūstybė.
O toje šalyje, kaip žinia, rūstybė verslui kainuoja labai daug. Tiesa, yra vienas niuansas – už šį socialinį gėrį kažkas turi sumokėti. Šiuo atveju moka perdirbėjai.
Tačiau realiai tai negresia nė vienų bankrotu, nes pokyčiai palies menką asortimento dalį. Statistiškai žmogus vartoja ne tiek daug maisto produktų ir nepasiturintiems sluoksniams svarbiausios prekės pakankamai lengvai išskaičiuojamos.
Būtent į šias prekių grupes ir būna nukreipti tinklų kainų karai ir valstybės spaudimas. Žmogus tiesiog mato, kad atpigo pienas, mėsa ar duona. Tačiau jis nepastebi, kad šiek tiek pabrango kiti produktai, kuriuos perka rečiau. Pavyzdžiui, tualetinis popierius, tikri itališki makaronai ar kokybiška dešra.
Bendras pirkėjo krepšelis, skaičiuojant vidurkį, lieka panašus. Tiesiog persiskirsto iš kurio pirkėjo kišenės paimamas. Mažesnes pajamas gaunantys piliečiai džiaugiasi, nes patys pigiausi produktai šiek tiek atpigo. Turtingesni nekreipia dėmesio į kiek padidėjusias išlaidas.
Šį metodą tarpusavio kovose naudoja patys prekybininkai. Pamenate „Lidl“ atėjimą ir bananų karus? Bananą būtų galima pavadinti vaisių karaliumi, mat šis kaip magnetas traukia pirkėjus į parduotuves,. 2016 m. jų kilogramą įsigyti buvo galima vos už 60–70 centų, nors didmeninė kaina siekė 70–73 centus už kilogramą. Gana nemažai krito ir kitų daržovių kainos. Tiesa, neilgam.
Prekybininkams toks veiksmas atsipirko – žmonės, kurie nebūtų atėję į parduotuvę, pirko ne tik bananus, bet ir gaminius, iš kurių buvo galima uždirbti gana daug. Netgi dabar, parduotuvėse kai kurie gaminiai balansuoja ant savikainos ribos vien tam, kad į prekybos salę atvestų žmogų.
Lengva išeitis
Tačiau kalbant strategiškai, „Lidl“ atėjimas ir tai, kad valstybė nesustabdė šio proceso, o sudarė palankias salygas, į mūsų uždarą rinką atnešė šviežio vėjo. Tai galima vertinti kaip sėkmės istoriją.
S. Skvernelis ir dabar žada kviesti naują žaidėją į mažmeninės prekybos rinką ir sudaryti sąlygas atgimti mažiesiems prekybininkams.
Tiesa, kuo mažųjų atgimimas susiję su kainų mažinimu sunku pasakyti, nes mažose parduotuvėlėse kainos paprastai didesnės nei milžiniškais kiekiais produktus perkančiuose tinkluose.
Grįžkime prie pirminio klausimo – kaip galima bent trumpam sumažinti kainas.
Kelias paprastas – sumažinti PVM kelioms pagrindinėms maisto prekių grupėms ir tarp eilučių pažadėti, kad jei kainos nekris, kaip diktuotų teorinė ekonominė, bet ne praktinė logika, prekybininkus apdovanoti įvairiais džiugiais ribojimais, kurie iš jų atims kur kas daugiau, nei galimas pelnas skirtumą dedantis į kišenę.
Problema tik viena – tą reikia stebėti. Kaip parodė praktika, pavyzdžiui, sumažinus PVM viešbučiams, šie mažinti kainų nesivargino.
Kiek galiotų toks susitarimas sunku pasakyti. Tačiau, jei politinė valia bus tvirta, iki rinkimų jo turėtų užtekti. Toliau infliacija, didėjantys atlyginimai ir augantis bendras pragyvenimo lygis bėgant laikui vis tiek paims savo duoklę.