Net tarptautinės teisės laužytojai stengiasi įvilkti savo nusikaltimus į juridinį rūbą.
Tarkime, Krymą aneksavusi Rusija ėmėsi tvirtinti, jog Krymo priskyrimas Ukrainai SSRS laikais buvo neteisėtas.
Tarsi neegzistuotų po SSRS griūties pasirašyta Rusijos ir Ukrainos tarpvalstybinė sutartis, tarsi nebūtų 1994 m. Budapešto memorandume Rusijos pasirašytų įsipareigojimų dėl Ukrainos sienų neliečiamumo.
Kadangi nieko nebuvo, nes „pamiršta“, todėl jokio kaimyninės šalies teritorijos užgrobimo nėra – yra tik teisingumo atkūrimas.
Lygiai tuo pačiu Rusija užsiima Baltijos valstybių atžvilgiu, tik iš kito galo. Ukrainą iš pradžių užpuolė, o paskui ėmėsi teisiškai grįsti savo veiksmus. Mūsų fiziškai neliečia dėl vienintelės priežasties - nes prieš NATO per silpnos blauzdos.
Nuo laimėjimų apsvaigusio Vladimiro Putino netiesiogiai keltas klausimas karo prieš Ukrainą pradžioje, ar NATO valstybių kariai pasiruošę mirti dėl Narvos kažkur Estijos – Rusijos pasienyje, sulaukė nedviprasmiško atsakymo iš NATO kontra klausimu: ar V. Putinas pasiruošęs mirti dėl Narvos? Bet susilaikymas iš Rusijos pusės nereiškia svajonių atsisakymo.
Nejau okupacijos nebuvo?
Toliau klibinama teisinė mūsų nepriklausomybės bazė tam atvejui, jei palankiai susiklosčius aplinkybėms Rusija imtųsi tiesioginės agresijos prieš Baltijos šalis.
Atliekami iš pirmo žvilgsnio nekalti paruošiamieji darbai, kurie prireikus būtų naudojami kaip argumentai, jeigu mes iškart neužkardysime ir nepaneigsime jų teiginių, viešai apgindami savo pozicijas.
Karas vyksta, nors šautuvai tyli. Naudojami ir ekonominiai, ir informaciniai, ir teisiniai ginklai.
Praeitą savaitę Latvijos ir Estijos teisingumo ministrai pagaliau pasekė Lietuvos Seimo pavyzdžiu ir paskelbė bendrą pareiškimą, jog sieks ištirti galimybes išieškoti žalą iš Rusijos kaip iš SSRS teisių perėmėjos.
Jau kitą dieną V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, jog jie, visų pirma, nesutinka su terminu „sovietinė okupacija“. Antra, negali eiti kalbos apie, jo žodžiais, „kažkokias kompensacijas“.
Kremliaus pareiškimas padarytas rugpjūčio 23 d., per Molotovo – Ribentropo pakto metines. Vėl vaizduojama, kad to pakto nebuvo.
Tačiau 1989 m. gruodžio 24 d. jo egzistavimą patvirtino aukščiausias SSRS valdymo organas Liaudies deputatų suvažiavimas nutarime „Dėl Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“. Mūsų inkorporavimas į SSRS buvo 1940 m. aneksijos padarinys.
1994 m. gegužės 24 d. federaliniu įstatymu pati Rusijos Federacija pripažino esanti „RSFSR ir SSRS teisių perėmėja ir tęsėja“. Jau prie V. Putino, 2005 m. gegužės 5 d., Rusijos URM dėl rekomendacijų denonsuoti Molotovo – Ribentropo paktą yra padariusi pareiškimą, jog Rusijai, kaip SSRS tęsėjai, minėtas 1989 m. gruodžio 24 d. Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas yra privalomas.
Sustabdyta raida jaučiasi iki šiol
D. Peskovui antrino Dūmos tarptautinių santykių komiteto pirmininkas Leonidas Sluckis, neseniai pakliuvęs į viešą skandalą, kai kelios žurnalistės papasakojo priekabiavimus, kaip jis kabinete vietoj interviu bandė graibyti jas už tarpukojo.
Rusijos Dūma nusprendė, jog nėra ko svarstyti kolegos elgesio. Dabar šis rankų nenulaikantis politikas aiškina, jog kompensacijos už okupacijas reikalavimai yra be perspektyvos ir beprasmiai.
Trys Baltijos valstybės dabar drauge gali išbandyti Jungtinių Tautų veiksmingumą. Matytume, kaip reaguotų kitos šalys agresijos prieš Ukrainą ir aneksuoto Krymo fone.
Žalos atlyginimo reikalavimai labai prasmingi ne dėl piniginio atlygio. Juos keldamos Baltijos valstybės elgiasi pagal tarptautinę teisę, įtvirtindamos juridinį faktą, jog buvome okupuoti. Šiandieninė Rusija to purtosi ir kartoja seną pasaką apie didžiulį SSRS indėlį į Pabaltijo respublikų raidą, ką mums kažkada jau dėstė Michailas Gorbačiovas.
Estijos parlamento narys Jaakas Madisonas taikliai pastebėjo, kad apie sovietų indėlį geriausiai byloja Estijos palyginimas su Suomija 1939 m. ir 1991 m. Atotrūkis tapo milžiniškas.
Suomija nuėjo toli į priekį, o iš Estijos (kaip ir iš Latvijos, ir iš Lietuvos) okupacija atėmė galimybę deramai vystytis. Pasekmės yra ilgalaikės, nesibaigiančios su nepriklausomybės atkūrimu. Jas geriausiai rodo iki šiol išlikęs didžiulis skirtumas tarp atlyginimų Estijoje ir Suomijoje, sako J. Madisonas.
Tačiau sąmoninga Rusijos politika, nukreipta į Baltijos valstybių nepriklausomybės netekimo ir atkūrimo iškraipymą, mato ne akivaizdžius teisinius ir ekonominius faktus, o tikslą. Tokios politikos pagrindinis siekis yra kurti ir nuolat palaikyti pateisinimą, jei atsirastų galimybė vėl užgrobti mus.
Teisinė agresija prieš Lietuvos Respubliką
Prieš mėnesį Maskva padarė juridinį išpuolį prieš Lietuvos nepriklausomybę. Liepos 23 d. Rusijos tyrimų komiteto Vyriausioji tyrimų valdyba iškėlė bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą.
Norėčiau atkreipti dėmesį, jog būtent šiam komitetui, mano šaltinių Maskvoje duomenimis, į Vilnių įlindęs „Jandex“ tiekia elektroninius duomenis apie savo klientus. Retorinis klausimas atsakingiems asmenims: kodėl Lietuvoje laisvai gali veikti įmonė, kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui? Registracija Nyderlanduose šios grėsmės nepašalina, o „Jandex“ mūsų specialios tarnybos traktuoja kaip dar vieną agresyvų Rusijos čiuptuvą.
„Jandex“ sritis Lietuvoje – duomenų apie kaimyninės šalies gyventojus rinkimas, o pats komitetas kerta į juridinį valstybės pamatą.
Rusijos tyrimų komitetas Lietuvos pareigūnus kaltina pagal straipsnį „Neabejotinai nekalto asmens patraukimas atsakomybėn“. Motyvuojama štai kaip: „minėti įvykiai Vilniuje įvyko Lietuvos buvimo SSRS metu, o kariniai padaliniai atliko savo tarnybinę prievolę, veikdami remiantis SSRS įstatymų baze“. Dėl kariškos prievolės atlikimo užtenka prisiminti nacistus, kurie lygiai taip pat teisino savo elgesį, bet jiems dangstymosi prievole nepripažino nei SSRS, nei tarptautinė teisė.
Motyvas, kad Lietuva tuo metu buvo SSRS dalis, vertas atskiro dėmesio. Juridiniai faktai neleidžia taip teigti.
Kadangi 1991 m. sausį jau egzistavo 1989 m. Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas dėl Molotovo – Ribentropo pakto, SSRS Lietuvoje veikė kaip teritorijoje, kurią jos aukščiausias organas buvo pripažinęs užgrobta pagal nusikalstamą susitarimą.
1991 m. liepos 29 d. Maskvoje Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas pasirašė RSFSR ir Lietuvos Respublikos dvišalę sutartį, kurioje Lietuva pripažinta, remiantis 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimo aktu.
Be to, joje įrašyta, kad 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga aneksavo Lietuvą.
Taigi, pagal šią sutartį RSFSR ir Lietuva pripažino viena kitą pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose, kurie buvo priimti RSFSR 1990 m. birželio 12 d. ir LR – 1990 m. kovo 11 d.
Dar 2010 m., kai V. Putinas jau buvo atvirai žengęs agresijos keliu ir atplėšęs dalį Sakartvelo žemių, Rusijos URM pareiškė, kad 1991 m. sausį Lietuvos Respublika neegzistavo, nes jos nepripažino jokia valstybė.
Kovo 11 d. Akto neigimas yra ne kas kita, o revanšistinių Kremliaus svajonių įgarsinimas. Atsakyti į tokį argumentą galima Prancūzijos užsienio reikalų ministro Rolando Diuma žodžiais, pasakytais 1990 m. kovo 12 d.: „1922 metais Lietuvai suteiktas pripažinimas tebegalioja“. Kadangi pusę amžiaus buvome okupuoti, „todėl jokio papildomo pripažinimo akto nereikia“.
Kaip minėta aukščiau, Rusijos Federacija yra pasiskelbusi RSFSR teisių perėmėja ir tęsėja. Tyrimų komiteto pareiškimas rodo pamatinės dvišalių lygiateisių santykių sutarties tarp Rusijos ir Lietuvos ignoravimą.
Tik vienas žingsnis likęs iki atsisakymo elgtis pagal sutartyje prisiimtus valstybės įsipareigojimus. Toks paruošiamasis sutarties ardymas gali reikšti tik blogus ketinimus Lietuvos atžvilgiu. Kovo 11-osios Akto neigimas yra ne kas kita, o revanšistinių Kremliaus svajonių įgarsinimas.
