Visą šį pasaulio politinį elitą subūrėme į antrus metus surengtą ir pačių dalyvių ragintą tapti tradicine Prezidento Valdo Adamkaus konferenciją „Europos ir transatlantinio atsparumo atkūrimas“.
Kuo šių metų konferencija skyrėsi nuo praėjusių? Praėjusias metais konferencijoje dominavo mūsų regiono atstovai, o šiais mus pagerbė ypatingai gausios ir įtakingos pagrindinių transatlantinės šeimos NATO ir ES sostinių – Vašingtono, Berlyno, Londono, Paryžiaus, Varšuvos, taip pat Europos Parlamento delegacijos. Adamkaus konferencijoje dalyvavo ne tik aukšti politikai, tačiau ir įtakingi Vašingtono, Berlyno, Vilniaus nevyriausybiniai, „smegenų“ centrai: Atlantic Council, neseniai mus visus palikusio Senatoriaus John McCain bei Tarptautinis respublikonų institutai, German Marshal bei Bertelsmano fondai, Atlantic Bruecke, Lietuvos – Vokietijos forumas, Vilniaus universitetas, Vilniaus klubas, prezidentinės Vaclavo Havelo bei Valdo Adamkaus bibliotekos.
Taigi praėjusiais metais iškeltą Lietuvos užsienio politikos lyderystės tikslą šiandien iš dalies jau esame pasiekę. Tiek praėjusiais, tiek šiais metais kalbėjome apie būtinybę užbaigti laisvos ir nedalomos Europos kūrimą – tam skyrėme antrąją mūsų konferencijos diskusiją. Tačiau šiemet papildomai koncentravomės į naujus iššūkius – mūsų transatlantinės šeimos vienybę bei Rusijos politiką, kurios vis dar neturime, todėl sąmoningai ar ne leidžiame Kremliui mus skaldyti ir valdyti, todėl tam buvo skirtos dvi iš trijų diskusijų.
Tikiuosi, kad šios konferencijos rezultatas bus ne tik gražūs žodžiai apie mūsų vienybę, bet ir konkretūs darbai. Tikiu, kad bendras mūsų geriausių ekspertų parengtas dokumentas „Rusija ir Europa po Putino“ taps platforma tolesnėms diskusijoms Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje, Londone, kitose svarbiausiose ES ir NATO sostinėse ir padės Vakarų bendruomenei iki kitos V. Adamkaus konferencijos sukurti vieningą, ilgalaikę politiką dėl Rusijos.
Politiką, kuri pakeistų dialogo su Kremliumi politiką kaip tikslą savaime, kuomet realiai tampame Kremliaus politikos aukomis, nes patys neturime aiškių tikslų bei ateities su šia šalimi vizijos. Būtent todėl jau dešimt metų pralaimime ir užleidžiame Kremliui savo teritorijas, išduodame savo vertybes ir interesus, parduodame savo žmogiškumą, leidžiame Kremliui daryti įtaką mūsų rinkimams, mūsų sieloms ir protams, griauti Europą ir skaldyti mūsų transatlantinę vienybę.
Tikiuosi, kad Vakaruose sukursime tokią politiką, kuri aiškiai įvardins, kad Putinas buvo ir ilgalaikėje perspektyvoje išliks didžiausia grėsmė visos transatlantinės šeimos saugumui. Turime sukurti tokią politiką, kurios tikslas būtų europietiška Rusija be Putino ir šios šalies transformacija į neagresyvią, demokratinę šalį, kuri remtųsi vakarietiškais laisvės standartais, o ne mums primestų atsilikusią KGB mąstyseną ir metodus. Turime suprasti, kad tik tokia Rusija garantuos gerus santykius su kaimynais, mūsų sienų neliečiamumą, mūsų tautų suverenumą bei taiką Europoje. Dešimties metų okupacijų, visų įmanomų raudonų linijų sulaužymo, tūkstančių nekaltų žmonių aukų Ukrainoje, Sakartvelo, Sirijoje, įžūlių atakų atskirose Vakarų sostinėse, poveikio mūsų rinkimams ir politinei valiai, manau, užteko visiems. Privalome pasakyti: gana.
Privalome išlaikyti ir sugriežtinti sankcijas Kremliaus vagims ir žudikams – ne tik už nusikaltimus Ukrainoje, bet ir už „Sarcozy“ plano nevykdymą Sakartvele po Rusijos – Sakartvelo karo 2008 m.. JAV, Kanados, Lietuvos, Estijos, Jungtinės Karalystės pavyzdžiu visose transatlantinės šeimos šalyse turime priimti vadinamuosius Magnickio įstatymus. Taip pat Vakarai Lietuvos pavyzdžiu turėtų dar labiau paremti kovotojus už laisvę ir disidentus Rusijoje, sukurti jiems „saugumo rojaus“ saleles savo šalyse. Privalome pripažinti Rusiją didžiausia geopolitine grėsme ne tik JAV, bet ir Europos Sąjungai. Turime atmesti siūlymus sugrąžinti „business as usual“ politiką su Rusija ar pradėti eilinį šių santykių „perkrovimą“, priimti Putiną Vašingtone ar ir vėl atverti jam duris į G-8 klubą. Turime sustiprinti savo atgrasymo politiką, NATO ir JAV buvimą Baltijos šalyse ir kitose Rusijos kaimynėse, kurioms šiandien gresia tolesnė okupacija. Turime žymiai padidinti savo išlaidas gynybai. Turime dar ryžtingiau paremti reformas Ukrainoje ir kitose asocijuotose su ES šalyse.
Lietuvos pasiūlytas Maršalo planas Ukrainai yra puikus tokios Vakarų politikos pavyzdys. Neleiskime Putinui stiprinti savo režimo mūsų naivumo ar pataikavimo Kremliui sąskaita. Sukurkime griežtą, efektyvų ir vieningą atsaką visoms hibridinėms grėsmės, kibernetinėms ir informacinėms atakoms bei korupcijai, kurią Kremlius eksportuoja kiekvieną dieną.
Turime sumažinti mūsų priklausomybę nuo Kremliaus generuojamų geopolitinių energetinių projektų – turime sustabdyti „Nord Stream 2“ bei Kremliaus ir Kinijos remiamą atominę elektrinę prie pat Lietuvos sienos. Galų gale, privalome Rusijos žmonėms aiškiai parodyti, kad egzistuoja santykių su Vakarais alternatyva – Europa gali ir turi jiems atverti savo vizų, ekonominę erdvę, jeigu Rusijos žmonės suras savyje jėgų sustabdyti kleptokratinę ir visai Europai gresiantį Putino režimą. Privalome visomis išgalėmis sustiprinti ES ir JAV vienybę bei atgaivinti ES bei NATO plėtrą ne tik į Balkanus, bet ir į Rytus.
Prezidento V. Adamkaus konferenciją tradiciškai rengiame Molotovo–Ribentropo pakto išvakarėse, nes iš istorijos turime mokytis darbais, o ne žodžiais. Todėl tikiu, kad po šios konferencijos būsime labiau susivieniję su „Rusijos be Putino“ dokumentu ant rankų ir dabartiniai dialogo su Kremliumi šaukliai nuo šiandien supras, kad mūsų neįveiks. Kaip suprato 2006 m. gegužę Vilniuje, kuomet kartu su JAV viceprezidentu Richard‘u Cheyney, prezidentais V. Adamkumi, a.a. Lechu Kaczynskiu, Viktoru Juščenko, Mikhailu Sakašviliu ir Ilhamu Alijevu pasakėme, kad Europai laikas sukurti bendrą energetinę politiką ir ją po metų įtvirtinome ES Lisabonos sutartyje bei JAV užsienio politikoje. Kremlius tada mus nubaudė, uždarydamas naftotiekį „Družba“, o mes šiandien jį baudžiame savo vienybe ir draugyste vardan europietiškos Rusijos, vardan Rusijos be Putino.
Kažkada mūsų pirmtakai Winston‘as Churchil‘isl, George‘as Frost‘as Kennan‘as, Harry‘s S. Truman‘assukūrė panašias politikas kaip Trumano doktrina ar Maršalo planas. Galbūt ir mūsų dokumentą kažkas ateityje pavadins „Adamkaus doktrina“ – jeigu mes visi gerai padirbėsime Vakarų Europos sostinėse.
Negalime leisti Kremliaus šaukliams sugriauti mūsų vidinio konsensuso dėl užsienio ir saugumo politikos, kurios dėka sukūrėme beprecedentinį ilgalaikį stabilumą ir gerovę mūsų kontinente. Turime laisvos ir nedalomos Europos svajonę paversti realybe ir mūsų rytų kaimynėse bei pačioje Rusijoje.