Šiame name Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sulaukė Juozas Urbšys. Paskutinis gyvas likęs tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras. To paties Kauno Petrašiūnų kapinėse jis buvo palaidotas 1991 m. pavasarį. Ant jo kapo padėjome gėlių.

Grįžęs įvedžiau tradiciją – kad visi naujai prisiekę Lietuvos diplomatai atliktų šventą pareigą - pagerbtų mūsų jaunos diplomatijos ir nepriklausomybės palikimą, valstybės tęstinumą iki mūsų dienų išsaugojusį ministrą.

Man apmaudu, kad to jau kuris laikas nebepaisoma. Bet yra kai kas svarbesnio.

Tik prieš tai darkart apie fenomeną, kurį švenčiame - Lietuvos šimtmetį. Dabar jau galima atsigręžti ir pažiūrėti, kaip stipriai jis kurstė lūkesčius. Vienas jų, man nuo pat pradžios atrodė ypatingai svarbus.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nors ir trumpai, bet spėjome atiduoti didžiulę pagarbą gyvam likusiam Juozui Urbšiui. Tačiau visas ministrų kabinetas tų dienų nesulaukė – iš viso 17 ministrų buvo žiauriai nužudyti.

Dabar kiek tik pamenu, diskusijos dėl jų darbų ir likimo įprasminimo vyko nuolat. Ir kaip visada, nesutariama dėl vietos. Lyg ir sutariama, nusprendžiama, bet tradiciškai – kai tik kalba pasisuka apie asmeninę atsakomybę ir valią – vėl grįžtama į tą pačią vietą. Tai tarsi panacėja, neleidžianti judėti pirmyn ne tik, kai kalba eina apie istorinės atminties išsaugojimą.

Tačiau kol Vilniuje ir Kaune diskusijos toliau sėkmingai tęsiasi, istorinės atminties paminklas jiems jau stovi simbolinėje vietoje Kadrėnuose (Ukmergės raj.), atkurtame Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, a.a. monsinjoro prelato Alfonso Svarinsko tėviškėje, kuris laukė šios dienos. Šį šeštadienį – atidengimo ceremonija. Mes galime šiandien ten planuoti savo kelionę tik todėl, kad rankų nenuleidusi ukmergiškių bendruomenė įveikė tai, kas neįveikiama valstybės institucijose.

Taip architektė Virginija Bakšienė sukūrė 18 paminklų memorialą, jungiantį 17 lietuviškų kryžių Lietuvos Respublikos ministrams lietuviams taip pat ir Valstybės saugumo departamento vadovui Augustinui Povilaičiui. Vienas garbės stulpelis su Dovydo žvaigžde skirtas žydų tautybės ministrui Jokūbui Vygodskiui.

Tai simboliškai ir pasminga – visi jie taip ir stovės apjungti lanku. Tarsi apjuosti ministrų kabineto siena, sėdintys prie darbo stalo.
Susitelkusi, nelinkusi palaiminimo iš aukščiau laukti bendruomenė ėmė ir nuveikė tai, ką metų metus ministerijų ir institucijų kabinetais nešiojo dešimtys tarnautojų. Kažkur jau girdėta?

Todėl pirmiausia norisi priminti, kad istorinė atmintis gyva, kol ji rūpi ne vien išsilaikyti tikslą turinčioms ar įkvėpimu gyvoms organizacijoms. Pagarba jai nereiškia stumdymo iš vieno kabineto į kitą ir sąmoningai vilkinamo laiko nesibaigiančiose diskusijose, derinimuose.

Gyvendami fronto linijoje, hibridinio karo sąlygomis, turėjome progos ne kartą įsitikinti, kad siekiai perrašinėti istoriją, iškreipti faktus, trinti istorinę atmintį turi konkrečius tikslus – sėti abejones savo valstybingumo ir tautos kilme, priešinti visuomenę ir taip skverbtis į patį valstybės gyvenimą.

Antras dalykas, kad bent krislas pagarbos tiems, kurie žuvo eidami tas pačias pareigas, nepakenktų. Esu tvirtai įsitikinęs – sustiprintų pilietinį imunitetą, leistų kurti valstybėje tvirtesnę ateitį ant moralinių pamatų.

Tai pilietiškumas, kuriam derėti ne laidyti proginius sveikinimo žodžius iš tribūnos, neatsisakius kvietimo į visuomenės iniciatyva suorganizuotus renginius. Tai veiksmai, kuriais galima rodyti pavyzdį aukščiausiu lygiu. Pagarbą visos Lietuvos mastu.

Kaip Lietuvos pilietis didžiuočiausi tuo, jei po priesaikos ministrų kabineto nariai rastų galimybę ir formą, kaip atiduoti pagarbą tiems, kurie paklojo kelią jų darbui. Ir tikiu, ne aš vienas. Svarbiausia įsidėmėti, kad viskas prasideda nuo mūsų pačių. Nepakanka vien pareklamuoti premjerą projekto kontekste. Būtinas darbų tęstinumas.

Pirmosios Lietuvos Respublikos (1918-1940) ministrų įamžinimui skirto 18 atminties paminklų memorialo atidengimas vyks rugpjūčio 25 dieną, šeštadienį, 12 val. Ukmergės rajone, Kadrėnų kaime.

Kviečiu, kas galite, susirinkti kabinete, kurio narių priesaikos žodžiai išliko mums:
1. Antanas Tamošaitis. XXI Ministrų Kabinetas (MK) Teisingumo ministras. 1940 nukankintas NKVD.
2. Steponas Rusteika. XVI MK Vidaus reikalų ministras. 1941 Minsko kalėjime sušaudytas NKVD.
3. Balys Giedraitis. XV MK Krašto apsaugos ministras. 1941 sušaudytas NKVD.
4. Kazys Bizauskas. VI MK Švietimo ministras. 1941 sušaudytas NKVD.
5. Julius Čaplikas. XVII MK Vidaus reikalų ministras. 1941 sušaudytas NKVD.
6. Kazys Skučas. XX ir XXI MK Vidaus reikalų ministras. 1941 sušaudytas NKVD.
7. Kazys Jokantas. XI, XII, XXI MK švietimo ministras. 1942 sušaudytas NKVD.
8. Vytautas Petrulis. III MK finansų ministerijos valdytojas, VII, VIII, IX MK finansų prekybos ir pramonės ministras, X MK finansų ministras, XI MK ministras pirmininkas. 1942 sušaudytas NKVD.
9. Petras Aravičius. XV MK vidaus reikalų ministras. 1942 sušaudytas NKVD.
10. Zigmas Starkus. X MK vidaus reikalų ministras. 1942 sušaudytas NKVD.
11. Voldemaras Vytautas Čarneckis. IV, V MK susisiekimo ministras, X, XI MK užsienio reikalų ministras. 1942 sušaudytas NKVD.
12. Juozas Papečkys. XII MK krašto apsaugos ministras. 1942 sušaudytas NKVD.
13. Pranas Dovydaitis. Nepriklausomybės Akto signataras. III MK ministras pirmininkas. 1942 sušaudytas NKVD.
14. Jonas Sutkus. XX MK finansų ministras. Generolas leitenantas. 1942 sušaudytas NKVD.
15. Antanas Endziulaitis. XI, XII MK vidaus reikalų ministras. 1942 sušaudytas NKVD.
16. Jokūbas Vygodskis. I ir II MK ministras be portfelio žydų reikalams. 1942 sušaudytas GESTAPO.
17. Pranas Liautukas. V MK krašto apsaugos ministerijos valdytojas. 1945 sušaudytas NKVD.
18. Augustinas Povilaitis. LR Valstybės saugumo departamento vadovas. 1941 sušaudytas NKVD.