Taip pat užsispyrusiai stengiausi nekomentuoti ir Emilio Vėlyvio „Zero Live Show” provokacijos Turgelių bažnyčioje. Nes mano supratimu, vienintelė teisingai sureagavusi buvo Vilniaus arkivyskupijos atstovė žiniasklaidai Santa Kančytė: „Nėra ką komentuoti ir neverta pilti vandens į tą reklamos malūną“.
Deja, dvokiantis vanduo tuo metu liejosi taip, tarsi vienu metu visos sostinės nuotekos, apeinant bet kokius valymo įrenginius, būtų paleistos į vieno nedidelio upelio vagą, o provokacijos sumanytojas trynė rankas, kad jo bendrininkų pasimaivymas bažnyčioje „per kelias pastarąsias dienas buvo paverstas tikru savarankišku šou, pranokusiu visus įmanomus, numanomus ir net teoriškai užkeltus lūkesčius“.
E. Vėlyvis ciniškai ir tiksliai numatė, kaip sureaguos konservatyvi paviršutiniškai katalikiška visuomenė, jos išrinkti politikai ir reikšmingų įvykių sausrą vasaros pabaigoje išgyvenanti žiniasklaida. Mes visi ne savo noru tapome jo šou dalyviais.
Aktorių trijulė taip pat sėkmingai galėjo ateiti į kokio nors gerbiamo asmens laidotuves, nusimyžti į kapo duobę, apžergti karstą – net ta pati giltinės kaukė tiktų. Arba įsiveržti į Santaros klinikų vaikų ligoninę apsivilkę baltais chalatais, pagydyti vaikučius ta pačia „žole“ ir pakviesti į savo renginį. Nes juk jokios privatumo ir sakralumo ribos neegzistuoja, E. Vėlyviui Dievas mirė, o jis – didis menininkas – liko žaisti žiūrovų jausmais.
Daugmaž įsivaizduoju, kas vyks toliau. Šalčininkų rajono policijos komisariatas, pradėjęs ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR baudžiamojo kodekso 171 straipsnyje – „Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes“, taps dar vienu nemokamu „Zero Live Show” reklamuotoju. Kiekvieno pasiskeryčiojusio bažnyčioje veikėjo kvietimas į apklausą, įtarimų pateikimas, o galiausiai ir teismas, jei toks iš viso bus, sulauks išskirtinio žiniasklaidos dėmesio. Nes juk negali nerašyti, kai konkurentai jau siunčia savo skaitytojams pranešimus į telefonus, o radijas nuo ryto anonsuoja įvykius.
Blogiausia, kas gali nutikti – jei provokatoriams teismas, kaip numatyta Baudžiamajame kodekse, skirtų viešuosius darbus, laisvės apribojimą arba areštą ir paverstų juos „saviraiškos laisvės“ kankiniais. Todėl viešai prašau prokurorų nesuteikti jiems tokio malonumo. Žmonių, kuriems nėra nieko švento, jautriausia kūno vieta – piniginė. Tik baudos dydis turėtų viršyti tą sumą, kurią šou organizatoriai sutaupė pasirinkdami tokį niekingą reklamavimosi būdą.
Kitu atveju Lietuvos katalikams ir kitoms valstybės pripažintoms religinėms bendruomenėms jau dabar reikėtų sudaryti sutartis su saugos tarnybomis arba įstigti savą – kažką panašaus į vieną iš riterių ordinų, saugojusių į Šventąją žemę keliavusius piligrimus. Nes prie maldos namų netrukus išsirikiuos eilė norinčių pigiai pasireklamuoti menininkais save paskelbusių komersantų, dėmesio ištroškusių trečiarūšių politikų, išblėsusių popscenos žvaigždžių ir dvasios ligonių. Juk net Šv. Petras, jau būdamas Jėzaus apaštalu, nešiojosi kalaviją ir netgi nukirto vyriausiojo kunigo tarnui Malkui ausį. Beje, jei kada nors imčiau kurti filmą pagal Naująjį Testamentą, Malkaus vaidmeniui norėčiau pakviesti Vitalijų Cololo.
Žydų tauta pernelyg ilgai pasitikėjo europiečių racionalumu ir tik po Holokausto katastrofos suprato, jog užtikrinti, kad žudynės nepasikartos, gali tik jų pačių valstybės karinė galia. O Katalikų Bažnyčia irgi ne visada buvo tokia pacifistiška ir leidžianti kiaulėms lipti ant altoriaus, kaip šiais laikais.