Nors temos labai skirtingos, matau juose daug bendrų leitmotyvų. Pirmas - nei kiek nepaslėptas godumas. Antras - labai nevykusiai bandomas slėpti melas. Apie viską iš eilės.
Interesų konfliktas
Dėl to, kad G.Landsbergį nuo šiol oficialiai galime vadinti milijonieriumi, manau, džiugu ne tik man. Šeimos verslas sekasi. Ir dar kaip. Tik štai keli to verslo aspektai man niekaip neiškrenta iš galvos. "Matome Seimo narius, kurie vykdo verslą ar atvirai, ar užslėptai, o tai jau yra galimai Konstitucijos pažeidimas" - tiesiai šviesiai sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Kodėl "galimai"? Kai Seimo nariui labiau rūpi jo šeimos verslas nei valstybės interesai, tai yra aiškus Konstitucijos, Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo, Seimo nario priesaikos sulaužymas. Imkim konkretų G.Landsbergio atvejį. Dirbdamas Seimo nariu "į rankas" per mėnesį jis uždirba apie 2,5 tūkst eurų. Per 4 metų kadenciją Seime jis uždirbs apie 120 tūkst. eurų. O štai iš šeimos valdomo verslo jis jau dabar investuoja 750 tūkst eurų. Kad tokius pinigus uždirbtų Seime, jam reiktų dirbti 300 mėnesių arba 25 metus. Ne tik dirbti, bet ir neišleisti per tą laiką nė vieno cento.
Akivaizdu, kad tai sunkiai lyginamos sumos ir G.Landsbergio pajamos iš privataus verslo gerokai didesnės nei gaunamos Seime. O čia prasideda įdomioji dalis. Kuo rūpinsis Seimo narys tokiu atveju ir kurių pajamų prarasti bijos labiau?
Kaip uždirbti milijoną?
Pavasarį G.Landsbergis portale "Delfi" publikavo savo komentarą, kurį pavadino "Nereforma". Komentaras buvo skirtas išskirtinai švietimo reformai, jame ji sumalta į miltus, nors pats G.Landsbergis pripažįsta, kad pagrindinė problema - atskirtis, suformuluota gerai. Tik sprendimo būdai jam nepatinka. Reikia daugiau pinigų! "Amerikiečiai suskaičiavo, kad norint miesto geros mokyklos mokytoją pritraukti į socialinių problemų kamuojamą mokyklą ir jį ten išlaikyti ilgiau negu dvejus metus reikia mokėti dvigubą alga", - rašo G.Landsbergis.
Ką daryt? Gal iš tiesų stabdyti nieko vertą švietimo reformą, kurios vienas esminių tikslų yra mokytojų pajamų didinimas? Per etatinį mokytojų apmokėjimą taip pat.
O gal prieš tai pasižiūrėti, už kokius atlyginimus į savo mokyklas mokytojus vilioja G.Landsbergio šeima? Verčiamės atvirus "Sodros" duomenis ir žiūrim. 2017 m. sausio mėnesį vidutinis atlyginimas UAB "Karalienės Mortos mokykla" buvo 636,61 eurų "ant popieriaus". Atlyginimai gana stipriai šokinėjo, todėl tiesiog sumuojam visų 12 mėnesių atlyginimus ir išvedam vidurkį. Vidutiniškai 2017 m. UAB "Karalienės Mortos mokykla" darbuotojai uždirbo 670,14 eurų "ant popieriaus" arba apie 510 eurų "į rankas".
Taip, tai ne tik mokytojų atlyginimai. Čia ir valytojos, ir direktorės algos, kurios gali skirtis, bet faktas kaip blynas - atlyginimų vidurkis tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikiančiose privačiose G.Landsbergio šeimos mokyklose yra būtent toks.
Ir kitas faktas. 2017 m. spalio Švietimo ir mokslo ministerija pranešė, kad vidutinis mokytojų atlyginimas tuo metu šalyje buvo 520 eurų į "rankas". Į šį vidurkį patenka ir provincijos mokytojai, ir mokytojai, kurie dirba nepilnu krūviu.
Neapleidžia mintis, kad Seimo narys, konservatorių lyderis G.Landsbergis yra tiesiogiai suinteresuotas, kad mokytojų atlyginimai nedidėtų. Juk tik tokiu atveju galima savo bendrovėje darbinti pigią darbo jėgą, mokėti žmonėms vos kiek daugiau nei minimumą ir tuo pat metu viešai aiškinti, kaip tau rūpi Lietuvos švietimo sistemos darbuotojų gerovė. Kylantys mokytojų atlyginimai ir sutvarkyta etatų sistema privers ir privačių mokyklų savininkus kelti algas, o konkurencija dėl darbuotojų tik padidės.
Aiškus dviveidiškumas
Kita medalio pusė taip pat ne mažiau įdomi. Paskaičiuokim G.Landsbergio šeimos valdomus pinigus kiek atidžiau. Kiek kainuoja vaiką nuvesti į privačią šios šeimos valdomą mokyklą? Imkime tipinį penktoką. Vienkartinis stojamasis mokestis tėveliams kainuos 430 eurų. Taip pat teks 10 mėnesių mokėti po 598 eurus. Aišku, prie jūsų mokinio švietimo nemažai prisidės valstybė, kuri miestų mokyklų, taip pat ir privačių, mokiniams skiria po 1325 eurus per metus.
Ir taip vienas toks moksleivis per metus G.Landsbergio šeimos verslui atneša 7,7 tūkst. pajamų. Tiesiog palyginimui, vienas moksleivis valstybinėje mokykloje biudžetui kainuoja 1,7 tūkst eurų. Prie jau mano minėtos 1325 eurų sumos reiktų pridėti apie 450 eurų ūkio lėšų. Skirtumas yra net 4,5 karto!
Palyginkite šiuos skaičius su atlyginimų vidurkiu. Juk akivaizdu, kad A.Širinskienei visai nereikia trukdyti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos aiškinantis, iš kur pas milijonierių Seimo narį G.Landsbergį tokie turtai. Viskas kaip ant delno.
Ir puiku, jei tėvai pasiruošę tiek mokėti, jei darbuotojai sutinka dirbti už tokias algas, bet tokiu atveju nereikia kabinti makaronų žmonėms apie švietimo reformą, kai tikrasis tavo rūpestis yra 750 tūkst. eurų investiciją į saugią šeimos finansinę ateitį, o ne orus tavo įmonėje dirbančių pedagogų atlyginimas.
Tokia sistema turi keistis. Pedagogai turi uždirbti konkurencingus atlyginimus. Ne kelios, o dauguma valstybinių mokyklų turi būti pajėgios konkuruoti su privačiomis. Svarbiausia, tokius tikslus reikia ne tik deklaruoti, bet ir drąsiai jų siekti. Neabejoju, kad rugsėjo 1 d. bus nesusipratimų ar nesklandumų. Darant pakeitimus visiškai jų išvengti nepavyks. Lygiai taip pat neabejoju, kad laukiantys pokyčiai bus tik į gerą ir mokytojai tai greitai pajus.
Na ir dar vienas pastebėjimas šia tema. G.Landsbergis galėjo ir turėjo nusišalinti nuo balsavimų Seime, kurie tiesiogiai susiję su jo verslo klausimais, tačiau to nepadarė. Gal tai padarys ateityje?
Krokodilo ašaros
Atsiprašau už ilgą tekstą, bet dar viena svarbi tema, kuri plačiai aptarinėjama - kainų pokyčiai. Daug komentuota, pasakota, Vyriausybė netrukus pristatys savo siūlymus, bet keliomis pastabomis verta pasidalinti jau dabar. UAB "Maxima" darbuotojų algų vidurkis šiuo metu yra 581 euras "ant popieriaus" arba apie 440 eurų į rankas. Čia įskaitant ir bendrovės vadovų atlyginimus. Bendrovės grynasis pelnas 2017 m. viršijo 54 mln. eurų. Tuo pat metu UAB "Lidl Lietuva" vidutinis darbuotojo atlyginimas siekia 972 eurus arba apie 750 eurų "į rankas". Bendrovės grynasis pelnas viršijo 3 mln. eurų.
Taip, tai milžino palyginimas su nykštuku, bet kartu tai ženklas, kad versle svarbu ne tik kuo greičiau ir daugiau uždirbti, bet ir užtikrinti tvarumą. Kalbantis su prekes tinklams tiekiančiais verslininkais, ūkininkais, situaciją analizuojančiais ekonomistais atsiveria vaizdas, kurio eilinis pirkėjas tiesiog nemato. Kartu tampa aišku, kodėl taip įnirtingai žmonėms kalama į galvas, kad čia nieko padaryti negalima, viską sutvarkys laisva rinka, o jei valdžia įsikiš, kainos būtinai kils. Deja, konkretūs pavyzdžiai rodo, kad kainos kildavo tada, kai valdžia vengė ar paprasčiausiai bijojo įsikišti.
Antai šią savaitę susitikau su vienos Lietuvos įmonės vadovu, kuris prekybos tinklams parduoda kasdienio naudojimo ne maisto preką. Jis ant stalo guldo savo istoriją. Prekybos tinklui "Maxima" tiekiama produkcijos už 300 tūkst. eurų per metus. Dar neaišku, ar ji bus parduota, bet verslininkas privalo sumokėti papildomai 85 tūkst. eurų marketinginių mokesčių. Šalia to sutartyje numatytos milžiniškos baudos už bet kokį pažeidimą ir galimybė vienašališkai nutraukti sutartį dėl bet kurio iš jų. Tai reiškia, kad verslininkas savo pinigais turi susirinkti visą produkciją iš prekybos vietų ir daryti su ja, ką nori.
Verslininkas guldo ant stalo skaičius ir sako, kad visa tai jam tenka įtraukti į prekės savikainą, o prekybos centras parduodamas prekę jos kainą padidina beveik 2,5 karto. Ir čia neskaitant papildomų mokesčių ir baudų, kurias taip pat susirenka. Beje, tai daro labai sumaniai - automatiškai išskaičiuoja atsiskaitydamas už prekes. Nepatinka? Pasiimk savo prekes ir keliauk į teismą. Prekybos centras niekuo nerizikuoja, o nuo prekių tiekėjo nulupamas devintas kailis. Šitoje vietoje reiktų sustoti. Joks prekių tiekėjas į minusą nedirbs. Tas devintas kailis lupamas nuo pirkėjų - mūsų visų.
Ar tai tikrai neišsprendžiama problema? Ar valstybė tikrai neturi svertų reguliuoti maksimalius baudų dydžius, jei jos tampa ne drausminimo, o pasipelnymo priemone? Kaip su privalomais papildomais mokesčiais už reklamą, mokesčiais nuo apyvartos ir kitais, kuriuos renka prekybos centrai, bet nemini kalbėdami apie savo antkainius?
Ar tikrai valstybė neturi kištis į problemines sritis, kuriose mato piktnaudžiavimus? Daug diskutuota dėl valstybinių vaistinių tinklo. Kodėl valstybinėse ligoninėse ir poliklinikose negalėtų veikti valstybinės vaistinės? Visa infrastruktūra paruošta, rinka iš dalies ir dabar valstybės reguliuojama, reikia tik iškabas pakeisti, vykdyti centralizuotus pirkimus derantis dėl geriausios kainos ir išsikelti sau tikslą - kuo mažesnė kaina vartotojui ir kuo sąžiningesnis aptarnavimas. Kai sergančiam žmogui greta būtinų vaistų nekišama "auksinių" papildų. O privatūs vaistinių tinklai gali konkuruoti - siūlykit geresnes sąlygas pirkėjams.
Ar galima kalbėti apie paramą smulkiam ir vidutiniam verslui. Ne dėl kainos, kuria jis su didžiausiais prekybos centrais konkuruoti negalės. Pirmiausia, dėl galimybės šeimoms kurti savo verslus ir stotis ant kojų šiuo metu oligopolinėje rinkoje.
Ar tikrai negalima peržiūrėti koncentracijos taisyklių, kai aiškiai matosi, kad vienas rinkos dalyvis susišluoja liūto dalį viso prekybos tinklų uždirbamo pelno, o prekybos vietų skaičiumi su juo nepajėgus konkuruoti joks kitas rinkos dalyvis? Kalbama net apie parduotuves, kurios dirba "į nulį" arba net generuoja nedidelį minusą, bet jų tikslas į šiuos plotus neįsileisti jokio konkurento. Beje, situacija su pelnu analogiška privačių darželių ir mokyklų rinkoje, kur konkurentams skaičiuojant skatikus vieno politiko verslas klesti. Apie tai dar dirbdamas žurnalistu rašiau 2016 m.
Ar valstybė negali atidžiau pasižiūrėti į prekybos plotų rinką? Ar nėra taip, kad verslininkai, kurie stato ir nuomoja plotus yra spaudžiami jų nenuomoti jokiam kitam prekybos tinklui, nes liks be didžiausio kliento?
Ar valstybė negali mokestinėmis lengvatomis kviestis ne tik "IT centrų", bet ir prekybos tinklų taip didindama konkurenciją?
Galiausiai, ar tinkamai veikia priežiūros institucijos ir ar joms pakanka įrankių efektyviai vykdyti savo funkcijas?
Tai maža dalis pasiūlymų, kuriuos tenka girdėti, bet nei vienas iš jų man neatrodo utopija. Kur kas keisčiau atrodo tai, kad nei vieni valdantieji iki šiol net ir kilus dideliems skandalams nepadarė nieko, kad problemos sprendimas pajudėtų iš mirties taško. Negi taip bijoma, kad atsirado naivuoliai, kurie jos imsis iš esmės?