Jei ši informacija yra teisinga, kyla daugybė abejonių, kokiomis priemonėmis Lietuvos valdžia sieks įgyvendinti šių metų vasario mėnesį išsikeltą tikslą – iki 2025-ųjų metų mokytojo profesiją paversti prestižine.

Panašu, kad nemažas mokytojų darbo užmokesčio didėjimas šiame dešimtmetyje nebenusimato, tad būtina ieškoti kitų priemonių, kuriomis švietimo sistemai pavyktų atsispirti nuo dugno. Vien kritikuoti valdžios priimamų sprendimų neužtenka, būtina teikti pasiūlymus.

Mažesnis mokinių skaičius klasėse.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento pateiktais duomenimis, 2016–2017 mokslo metais 5–8 klasėse vidutiniškai mokėsi 18 vaikų, o 9–12 klasėse gauti žinių siekė vidutiniškai 20 toje pačioje klasėje besimokančių moksleivių.

Šie skaičiai rodo vidurkį, kuris nutyli informaciją, kad mažų miestelių ar kaimų mokyklose vienoje klasėje mokosi neretai vos 12–14 vaikų, tuo metu Lietuvos didžiųjų miestų mokyklose klasės yra neretai perpildytos, dažnai jose mokosi 30 vaikų.

Dėl didelio mokinių skaičiaus nukenčia mokymosi kokybė – mokytojai nespėja visiems vaikams skirti pakankamai dėmesio, o lietuvių kalbos mokytoja sunkiai į vieną rankinę sutalpina visos klasės vaikų parašytus rašinius.

Turėtų būti nustatyta riba, koks gali būti didžiausias mokinių skaičius klasėse. Tam, kad pagerėtų ugdymo kokybė 1–4 klasėse turėtų mokytis ne daugiau nei 20 vaikų, tuo metu 5–12 klasėse neturėtų būti daugiau nei po 24 moksleivius.

Nemokamas visų mokinių maitinimas.

Šiuo metu dėl nemokamo mokinių maitinimo gali kreiptis tos šeimos, kuriose vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės nei 183 eurai.

Sveikintina, kad apskritai yra galimybė nemokamai maitinti bent dalį šalies vaikų, tačiau tai neretai lemia mokinių patyčias, skatina atskirtį, tad Lietuvos siekiamybe turėtų būti galimybių paieškos visiems Lietuvos mokiniams skirti nemokamus pietus.

Suprantama, kad tai pareikalautų nemažų išlaidų, tačiau dėl padidėjusio maisto poreikio būtų kuriamos naujos darbo vietos, dalis išlaidų grįžtų į šalies biudžetą surenkant mokesčius. O svarbiausia – visi vaikai būtų aprūpinti sveiku maistu.

Aiški mokytojų darbo apmokėjimo tvarka.

Remiantis dabartine mokytojų darbo apmokėjimo tvarka, daugybė pedagogų nesupranta, kaip yra apskaičiuojamas mokytojų darbo užmokestis.

Įvedus etatinį mokytojų darbo apmokėjimą bus apmokama nemažai darbų, kurie seniau buvo atliekami už dyką. Tačiau tikrai ne visi. Turėtų būti pateikta aiški informacija, kokį atlygį gaus mokytojas už budėjimą pertraukų metu mokyklos erdvėse, kaip bus apmokamas klasės vadovo, su auklėtiniais išvykusio į 3 paras trunkančią ekskursiją po Baltijos šalis, darbas.

Kartais dėl patirtų sunkių traumų ar ligų mokiniai kurį laiką negali lankyti mokyklos, tokiu atveju pas vaikus į namus atvyksta mokytojai, vaikams skiriamas namų mokymas.

Norėtųsi, kad būtų apmokamos pas vaikus į namus važiuojančių mokytojų transporto išlaidos, o ir pats darbo užmokestis turėtų būti vertas daugiu nei kelių eurų už pamoką.

Nemokamos kanceliarinės prekės.

Pasitaiko ugdymo įstaigų, kurių vadovai moka taupyti iš savivaldybės gaunamas lėšas ir mokslo metų pradžioje nuperka bei mokytojams įteikia svarbiausias jų darbe naudojamas kanceliarines prekes. Tačiau tai turėtų tapti ne išimtimi iš taisyklės, o privalomu dalyku.

Reikėtų numatyti konkrečią sumą pinigų, kurią kiekvienas mokytojas per pusmetį galėtų išleisti būtiniausioms kanceliarinės prekėms įsigyti.

Mokytojų pensinio amžiaus ankstinimas.

Akivaizdu, kad dėl įtemptos veiklos mokytojų darbo sąlygos yra išskirtinai sudėtingos, tad pedagogų senatvės pensijos amžius turėtų būti ankstinamas.

Jei siekiame, kad pedagogines studijas ir mokytojo darbą pasirinktų patys geriausi jaunuoliai, turintys pašaukimą dirbti mokytojais, turime sudaryti tinkamas darbo sąlygas. Galbūt tuomet bus lemta išsipildyti svajonei, jog mokytojo profesija taptų prestižine.