Nuo pat pirmo teiginio, kad ignoruotas Armijos Krajovos organizuoto sukilimo atminimo renginys ir „dirbtinai paverstas skandalu“ mažumų švietimo įstatymo projektas, kolega griebiasi demagogijos.

Pirmiausia todėl, kad niekas dirbtinai skandalu nieko nevertė ir „sukilimo neorganizavo“ – tiesiog išreiškė poziciją dėl iniciatyvos, kuri, kritikų įsitikinimu, Lietuvai būtų kenksminga.

Antra, net pristatant sukilimo atminimo renginį kolega nevengia iškreipti ir sutirštinti faktus.

Per daug nesiplėtosiu apie jo sentimentalizmus, kuriais norima sukelti pigių efektų. Suprask, kažkas dėl iniciatyvos „apsiašarojo“, „sukilo“, „sukėlė skandalą“, „klauso pasakų“, „išimtys patvirtina taisyklę“.

Visa ši retorika kolegai būdinga, bet niekaip nesusijęs su kontrargumentais. O kontrargumentų kritikų pastaboms dėl to, kad įstatymas bus palankus prorusiškiems lenkams ir gali būti išnaudotas propagandinėje rusiškoje žiniasklaidoje (beje, jau yra naudojamas), nepateikta jokių.

Atvirkščiai, lyg naujiena pasakoma, jog lenkų integracija yra reikalinga ir gali būti įgyvendinama tik formuojant lojalius valstybei lenkus.

Bet dėl to niekas nesiginčija. Ir meluojama teigiant, jog kažkas sakė, jog Lietuvos lenkai neturėtų integruotis į Lietuvą ar dabartinės tautinės mažumos in corpore yra „besąlygiškai lojalios valstybei“.

To nebuvo. Atvirkščiai, integracijos būtinybė ir lojalumo Lietuvai kryptis visur yra pabrėžiama. Tačiau, manau, bent kažkiek nacionalizmo studijose nusimanantys politologai mato skirtumą tarp integracijos ir prievartinės asimiliacijos.

Kaip ir supranta, kad integracija negali būti daroma spontaniškai, neapgalvotais ir nuo valstybės atstumiančiais veiksmais. Pastarieji ne silpnina, o stiprina valstybę niekinančių jėgų įtaką. Taip, mano įsitikinimu, yra ir su minėtuoju įstatymo projektu. Iš dalies sutinku tik su vienu teiginiu – Lietuvoje daroma per mažai, kad kitataučiai jaustųsi gerai. Sakau iš dalies, nes manau, problema ne santykyje su kitataučiais, o su bet kuriuo Lietuvos piliečiu.

Vadovaudamasis pagarbos žmogaus asmeniui principu tikiu, kad bendruomenės kultūrinių teisių pripažinimas ir gynimas yra geriausias būdas sugyventi tautoms. Ir šis pasirinkimas nėra sovietinis. Atvirkščiai, bet koks prievartinis bandymas neigti tautinės bendruomenės interesus yra totalitaristinis reliktas – tipiškos sovietinės politikos pavyzdys, tikint, kad nacionalinį klausimą galima išspręsti kartą ir visiems laikams.
Justinas Dementavičius

Vietoj to, kad diskutuotų su šiais teiginiais, kolega Sinica, pasitelkęs savo mėgstamas klišines formuluotes, teigia, kad atkartojamas „sovietinis „tautų klausimo“ sprendimo principas“, kritikai tiki, kad „nacionalinis klausimas išspręstas kartą ir visiems laikams“ bei yra „multikultūralizmo“ ideologijos šalininkai.

Jau kitur esu rašęs, kad sąvoka „sovietinis“ yra tik retorinė ir nieko nepasako apie turinį. Yra tik tautų santykio valstybėje klausimas, kuris gali būti sprendžiamas repatriacija (taip darė sovietai, bet ne tik), etnocidu (taip darė sovietai, bet ne tik), priverstine asimiliacija (taip darė sovietai, bet ne tik) ir tautų teisių pripažinimu (taip darė sovietai, bet ne tik).

Vadovaudamasis pagarbos žmogaus asmeniui principu tikiu, kad bendruomenės kultūrinių teisių pripažinimas ir gynimas yra geriausias būdas sugyventi tautoms. Ir šis pasirinkimas nėra sovietinis.

Atvirkščiai, bet koks prievartinis bandymas neigti tautinės bendruomenės interesus yra totalitaristinis reliktas – tipiškos sovietinės politikos pavyzdys, tikint, kad nacionalinį klausimą galima išspręsti kartą ir visiems laikams.

Visada sakiau ir sakau – to padaryti negalima, nes reikia išmokti sugyventi.

Jei norite, galite tai vadinti „multikultūralizmu“ (nors aš mieliau rinkčiausi lietuvišką daugiakultūriškumo sąvoką), tačiau šis daugelio kultūrų koegzistavimas Lietuvoje yra faktas.

Kultūriškai lietuviai gali ir turi rūpintis savo lietuviškumu, lenkai – gali ir turi rūpintis savo lenkiškumu. Tačiau politiškai sugyvename vienoje Lietuvoje, kuri, ir tai kitas neginčijamas faktas, yra įsteigta lietuvių tautos. Ir jau kaip politinė bendruomenė turim ieškoti būdų, kaip sugyventi visiems nepaisant tautybių.

Yra trys būdai tai spręsti: daugumai primesti sprendimus mažumai, mažumai primesti sprendimus daugumai arba bandyti susitarti.

Dialogo vengimas, ar tai darytų LLRA, ar Lietuvos politikai, yra piliečių kiršinimas. Norisi tikėti, kad pateikus vienašališkus įstatymo projektus ar pateikiant Lietuvos istoriją iškreipiančius faktus tai daroma nesąmoningai.
Justinas Dementavičius

Laikausi nuostatos, kad dialogas yra ilgas, skausmingas, bet ilguoju laikotarpiu valstybei naudingesnis sprendimas nei kuris nors iš pirmų dviejų.

Dialogo vengimas, ar tai darytų LLRA, ar Lietuvos politikai, yra piliečių kiršinimas. Norisi tikėti, kad pateikus vienašališkus įstatymo projektus ar pateikiant Lietuvos istoriją iškreipiančius faktus tai daroma nesąmoningai.

Skirtingai nei Marijušas Antanovičius, nekalbėčiau apie kai kuriuos Seimo narius kaip penktąją koloną, nes jie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro. Nors, deja, dėl kai kurių kolegų nuoširdumo toks tikras nesu.

Tačiau daugiausia straipsnyje kalbama tai, apie ką rašyta nebuvo. Kad kitų šalių, tarkim, Norvegijos imigrantai turi išmokti valstybinę kalbą, nors daugiausia kalbama apie lenkus, kurie nėra imigrantai. Jei jau norima duoti adekvačius pavyzdžius, tai kodėl nepakalbėjus apie Suomiją su reikšminga švedų mažuma, kuriai yra suteikiama kur kas daugiau teisių nei lenkams Lietuvoje (ir ne, tai netapatu autonomininkų reikalavimams suteikti vietos savivaldą, kaip implikuoja Sinica, – yra skirtumas tarp Elandų salyno ir „žemyninės“ Suomijos švedų turimų teisių).

Kalbama apie egzaminų suvienodinimą, nors, bent man žinomuose straipsniuose, to niekas neminėjo.

Sakoma, kad kažkas teigia, jog „lenkai niekada neišmoks lietuviškai“, nors tokios nesąmonės niekas nesakė ir net teiginys „neišmoks taip gerai kaip lietuviai“ būtų klaidingas, jei žiūrėtume pavienius atvejus, bet būtų teisingas, jei žiūrėtume į visumą.

Daug dėmesio skiriama lenkų diskusijų klubo sutapatinimui su LLRA, nors tarp jų panašumo tiek pat, kiek tarp Sinicos ir prokremliškų portalų politinių vertinimų – idėjos iš pirmo žvilgsnio panašios, bet intencijos ir jų įgyvendinimas, tikiu, skiriasi.

Nors, kai bandau būti sąžiningas sau, dėl Sinicos ir prokremliškumo nebūčiau toks tikras.

Dėl AK sukilimo minėjimo kolega teisingai užsimena, kad jis buvo nepastebėtas – taip jau yra, kad Lietuvos žiniasklaidai mažai rūpi tai, kas vyksta Lietuvos provincijoje, ypač jei tai susiję su kitakalbiais Lietuvos gyventojais. Ir, nieko nuostabaus, vienintelis informacijos šaltinis apie tai, bent jau man, buvo aklai tendencinga autoriaus ir jam artimų žmonių reakcija.

Vadinu ja akla todėl, kad pats autorius kitose vietose kalbėdamas apie Lietuvos istorijos epizodus, susijusius su partizanų įamžinimu, nevengia naudoti argumento dėl sudėtingo istorinio konteksto ir skatina pažvelgti iš to metų procesų dalyvių perspektyvos.

Aš nežinau, kur gyvena kolega Sinica, bet turbūt suvokia, kad Vilniaus kraštas yra Lietuvos Respublikos teritorija. Nemanau, kad to nemato ir Lenkijos politikai. Todėl esu tikras, kad lenkų atstovų pasisakymai apie Vilnių kaip neatskiriamą nuo Lenkijos yra istorinė ir kultūrinė padėties interpretacija.
Justinas Dementavičius

Tai siūlyčiau padaryti autoriui ir kalbant apie Armiją Krajovą – ne tik pripažinti jos svarbą kovojant su nacių ir komunistų okupacija, ką Sinica teisingai padaro, bet ir atsiminti, kad jų sąmonėje Vilnius buvo neteisėtai atplėšta Lenkijos dalis.

Šis supratimas dalyje lenkiško elito dominavo ir pokario metais, tačiau dabar apie Vilniaus atgavimą svajoja tik radikaliausi Lenkijos nacionalistai. Kaip bebūtų paradoksalu, kolegos Sinicos paprastai ginama „tautų Europos idėja“ iš esmės reikštų būtent šio sluoksnio politinės programos iškėlimą.

Kolega Sinica implikuoja, kad minėjimo metu šiuo „mes be Vilniaus nenurimsim“ „revanšizmu“ pasižymėjo ir minėjimo dalyviai. Lenkijos politikų ir diplomatų pareiškimuose, kad Vilnius buvo svarbus sukilimo dalyviams ir dėl to išlieka svarbus Lenkijai šiandien, jis išgirsta teiginius, kad Vilniaus kraštas priklauso Lenkijai.

Aš nežinau, kur gyvena kolega Sinica, bet turbūt suvokia, kad Vilniaus kraštas yra Lietuvos Respublikos teritorija. Nemanau, kad to nemato ir Lenkijos politikai. Todėl esu tikras, kad lenkų atstovų pasisakymai apie Vilnių kaip neatskiriamą nuo Lenkijos yra istorinė ir kultūrinė padėties interpretacija.

Taip pat ir mes galime sakyti, o neretai romantiškai nusiteikę tautininkai ir pasako, kad Seiniai yra neatskiriami nuo Lietuvos ar bandome puoselėti Karaliaučiaus (o, koks ambicingas žodžio pasirinkimas!) srities paveldą kaip savą, lietuvišką.

Jei kolegai Sinicai palengvės, pasakysiu savo reakciją į tokio pobūdžio formuluotes: taip turėtų vengti kalbėti ir lietuviai, ir lenkai, nes tokius pasakymus lengva išnaudoti įvairioms propagandinėms akcijoms.

Daugiausia įtarimo dėl paties Sinicos nuoširdumo darant „analizę“ kyla tuomet, kai pažvelgiame į kontekstą, kuriame šios mintys buvo pasakytos. Pasakyta, kad AK kovojo už Lenkijos Respubliką. Kas yra istorinė tiesa – juk nekovojo už Lietuvos Respubliką. Pasakyta, kad jie priešinosi totalitariniams režimams.

Ką pripažįsta ir pats Sinica (būkim biedni, bet teisingi – tai buvo ne lietuvių valdžia). Baltarusijos lenkų atstovas pasako, kad kova už laisvę dar nesibaigė. Ir kalbant apie Baltarusijos lenkus tai daugiau nei tiesa.

Ambasados atstovas atkreipia dėmesį, kad Europoje, ypač Vidurio-Rytų Europoje, yra jėgų, kurios nori sukiršinti tautas ir perbraižyti sienas nepaisant tautų pasirinkimo. Tai akivaizdus paskatinimas būti sąmoningiems ir nepasiduoti provokacijoms iš Rusijos bei dabartinių sienų pripažinimas, todėl nesuprantu, kokį tikslą turėjo kolega Sinica šias mintis nutylėdamas.

Šiandien kryptingas Lenkijos kaip grėsmės kūrimas yra ne kas kita kaip Rusijos euroazijistų geopolitinių projekcijų vykdymas. Nesupraskite klaidingai – kritikuoti galima ir reikia, tačiau „pasakoti pasakas“ apie Lenkijos valstybę, tik ir laukiančią, kaip atsiimti Vilnių, prasilenkia su tiesa ir dėl to peržengia padorumo ribas.
Justinas Dementavičius

Bet svarbiausia žinutė, kurią primygtinai bando subanalinti Sinica, yra minėjimo dalyvių pripažinimas, kad Lenkija ir lenkiškumas yra jų tapatybės dalis.

Tai yra Lietuvos valstybės faktas – dalis piliečių yra lenkai, rusai, latviai, totoriai, karaimai. Sudėtingesnis klausimas, kaip su tuo elgtis.

Tai, ką siūlo įstatymo projekto iniciatoriai, yra juos dar labiau palietuvinti, lyg tokio pobūdžio prievartavimas sukurtų meilę valstybei. Tai, ką siūlo Sinica, yra detaliau ir kai kurioms nuostatoms (dėl tyrimo būtinumo ir dialogo) pritarti galima, kai kurios – per daug bendros, kad suprastume, ką turi omenyje autorius, kai kurios – tiesiog tokios pat prievartinės.

Tai, nuo ko pradeda kritikai, yra pripažinti mažumoms teisę turėti tautybę taip, kaip jie ją supranta, prisimenant, kad kalba yra viena svarbiausių to žymių. Ir, atitinkamai, daryti viską, kad jie mylėtų Lietuvos valstybę.

Tai, tiesą sakant, tai iš tiesų yra savotiška autonomija (ar, lietuviškai, savivalda) kultūrinėje srityje. Ji nereiškia politinių teisių tautybei, bet, atvirkščiai, akcentuoja poreikį įsipareigoti Lietuvos valstybei, kuri, kaip bežiūrėsi, yra lietuvių tautos kūrinys. Šis principas taip pat reiškia pagarbą žmogaus asmeniui – jo tautiniam apsisprendimui – ir jo kuriamai bendruomenei.

Nesuprantu, kaip tautininkas gali su tuo kovoti. Ir nesuprantu, kaip Sinica su pasigėrėjimu pamini Mykolą Romerį, kuris būtent tai, kultūrinę autonomiją mažumoms, jau tautininkų valdymo metais Lietuvai ir siūlė.

Atskirai paminėsiu ir kitą aspektą, kuris kritikoje liečia mane asmeniškai. Teigiama, kad neteisingai taikau krikdemiškus principus, tačiau jei kolega pabandytų atsiversti jo aplinkoje bent formaliai mylimo Stasio Šalkauskio tekstus, įsitikintų, kaip toli Sinicos įsitikinimai yra nuo šio vieno autoritetingiausio Lietuvos filosofo.

Priminsiu, kad apie tautines teises jis rašė tuomet, kai Lietuvoje lenkų kultūrinė įtaka ir politinė grėsme buvo gerokai didesnė ir, ką čia slėpti, reali. Šiandien kryptingas Lenkijos kaip grėsmės kūrimas yra ne kas kita kaip Rusijos euroazijistų geopolitinių projekcijų vykdymas.

Nesupraskite klaidingai – kritikuoti galima ir reikia, tačiau „pasakoti pasakas“ apie Lenkijos valstybę, tik ir laukiančią, kaip atsiimti Vilnių, prasilenkia su tiesa ir dėl to peržengia padorumo ribas. Net pacituosiu vieną daugmaž patikusią Sinicos mintį: stebint geopolitinę situaciją, nelieka abejonių, kad tai pavojinga.