Jis turi galutinę ir neskundžiamą teisę vetuoti Seimo įstatymus. Jei dabartinis Seimas priimtų žioplą įstatymą, kitas Seimas galėtų jį anuliuoti ar pakeisti. Bet Seimas negali pakeisti ar panaikinti net kvailiausios KT nutarties.

KT sprendimai yra panašūs į nejudinamą teisėtvarkos uolą, visi valdžios veiksmai turi prie jų prisitaikyti, nauji įstatymai ir potvarkiai negali jiems prieštarauti. Prieš dešimtmetį vienas teisėjas tvirtino, kad Konstitucija yra tai, ką KT nutaria. Tai arogantiškas teiginys, bet, deja, ir teisingas. KT priima galutinį ir galiojantį nutarimą dėl Konstitucijos interpretavimo, net kai jis grindžiamas akivaizdžiai atmestinais argumentais.

KT teisėjai yra skiriami, o ne renkami. Beveik neįmanoma jų pašalinti, nes akivaizdus paikumas ir kompetencijos stoka nėra pagrindas apkaltai. Reikia laukti tol, kol baigsis jų kadencija. Politikų padėtis yra kita.

Per rinkimus rinkėjai dažnai atsikrato nevykusių ir nekompetentingų deputatų, premjerų, prezidentų, balsuodami už jų oponentus. O naujai išrinktas seimas gali atitaisyti pirmtako klaidas.

Manytum, kad atsižvelgdamas į savo galią, KT elgtųsi atsargiai, stengtųsi nei
pažeisti valdžių atskyrimo principo, nei uzurpuoti jų galių ir kompetencijų. Bet KT ne kartą viršijo savo kompetenciją, perimdamas Seimo įstatymo leidimo funkcijas.
Kęstutis Girnius

Teoriškai KT galėtų keisti ar neigti ankstesnius savo nutarimus, bet kiek žinau, mūsų KT nė kartą to nedarė.

Gera proga pataisyti ankstesnį sprendimą atsirado 2011 m. po Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) išaiškinimo, kad nuolatinis buvusio prezidento Rolando Pakso nušalinimas nuo parlamentinio posto yra neproporcingas. Užuot panaikinęs ankstesnę savo nutartį, KT suskubo ginti savo mundurą, paskelbdamas, kad EŽTT nutarimo įgyvendinimas reikalaus Konstitucijos pakeitimo, nors žinojo, jog beveik neįmanoma keisti Konstitucijos.

Praėjus septyneriems metams, EŽTT nutarimas dar neįgyvendintas, nes KT užkirto kelią teisingumo įgyvendinimui.

Manytum, kad atsižvelgdamas į savo galią, KT elgtųsi atsargiai, stengtųsi nei
pažeisti valdžių atskyrimo principo, nei uzurpuoti jų galių ir kompetencijų.

Bet KT ne kartą viršijo savo kompetenciją, perimdamas Seimo įstatymo leidimo funkcijas. Apstu pavyzdžių. KT nurodė Vyriausybei, kaip galima ar negalima mažinti pensijas, kaip dažnai reikia peržiūrėti studentų krepšelius, kad neleistina keisti valstybės tarnautojų atlyginimų proporcijas (tuo begėdiškai užsitikrinant, kad KT teisėjai visada daugiau uždirbs negu beveik visi Lietuvos piliečiai). Konstitucija aiškiai nurodo, jog Vyriausybė tvarko krašto reikalus, rengia ir vykdo valstybės biudžetą. Ir kad savo balsais Lietuvos žmonės patiki vykdomąją valdžią jų palaikymą laimėjusiems politikams ir partijoms.

Buvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas V. Mikelėnas seniai nurodė, jog blogai, kai „teismas pernelyg aktyvus, kai jis nebejaučia ribos, kurios peržengti negali. Mat peržengęs tą ribą jis tampa įstatymų leidėju.“

Nutarimas iš dalies grindžiamas lygybe bei pareiga atlikti karinę tarnybą viena ar kita forma. Čia tik tuščiažodžiavimas. Bent pusė Lietuvos piliečių yra moterys, kurioms negalioja karinė prievolė. Kokia čia lygybė, kur karinė prievolė? Jei dvasininkams nedaroma išimtis, tai kodėl moterims?
Kęstutis Girnius

KT turėtų dažniau pasakyti, kad kai kuriais klausimais Konstitucija yra nebyli, arba kad klausimas nepriklauso jo kompetencijai ar peržengia jo įgaliojimus.

Bet tokio kuklumo nesulauksime, tad vis dažniau reikės susitaikyti su problemomis, kurias sukelia neatsakingi, nors ir nepiktybiški, KT sprendimai. Prieš kelias savaites Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė Jehovos liudytojo skundą dėl privalomos krašto apsaugos tarnybos.

Pareiškėjas teismui teigė, kad būdamas Jehovos liudytojų dvasininku jis pagal savo įsitikinimus negali būti nei šauktiniu, nei atlikti alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos, nes tai nėra tikroji civilinė tarnyba. VAAT citavo KT nutartį, kad alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba yra skirta tiems, kurie dėl savo religinių ar kitų įsitikinimų negali atlikti karo tarnybos, o remdamasis savo įsitikinimais, religija ar tikėjimu žmogus negali atsisakyti vykdyti Konstitucijoje numatytų pareigų.

Sunku VAAT nutarimą suderinti su Konstitucijoje įtvirtinta sąžinės laisve. Nors Jehovos liudytojai nėra tradicinė Lietuvos religija, jie nėra kokia nors nūdienė naujadarė kaip Scientologija.

Kai kuriais atžvilgiais sektos turi garbingą praeitį. Nė viena kita religija nedrįso taip atkakliai ir nuosekliai priešintis naciams. Liudytojai save laikė ne kokios nors žemiškos, bet Dievo karalystės piliečiais, tad atsisakė tarnauti nacių kariuomenei ar sveikintis, pakėlus ranką, kaip hitlerininkai reikalavo.

Jie nepabūgo nacių grasinimų, pusė jų buvo įkalinti, dešimtadalis išsiųsti į koncentracijos stovyklas, kur buvo paženklinti specialiais violetiniais trikampiais. Net ten jie liko nepalaužti. Dvasininko atsisakymas atlikti karinę prievolę nėra išmislas, bet kertinis tikėjimo ir sąžinės principas. Ar Lietuva ketina sekti nacių pavyzdžiu ir įkalinti jį?

VAAT neturėjo pasirinkimo, turėjo laikytis pernai metų KT nutarties nuostatų. KT nutarė, kad konstitucijai prieštarauja Karo prievolės punktas, nuo karo prievolės atleidęs valstybės pripažintų tradicinių Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkus.

Pasak KT, visi piliečiai turi vienodą konstitucinę pareigą atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Kaip ir kiti piliečiai, Lietuvos bažnyčių dvasininkai turi teisę pasirinkti alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, jeigu karo tarnyba prieštarauja jų įsitikinimams.

Karo ar pavojaus atveju dvasininkai daugiau naudos duos visuomenei rūpindamiesi sielovada savo parapijose nei kaip eiliniai kareiviai apkasuose.
Kęstutis Girnius

Nutarimas iš dalies grindžiamas lygybe bei pareiga atlikti karinę tarnybą viena ar kita forma. Čia tik tuščiažodžiavimas. Bent pusė Lietuvos piliečių yra moterys, kurioms negalioja karinė prievolė. Kokia čia lygybė, kur karinė prievolė?

Jei dvasininkams nedaroma išimtis, tai kodėl moterims? Yra pagrindų nuo tarnybos atleisti moteris, bet ir priežasčių atleisti dvasininkus yra.

Dalį šių priežasčių taikliai išdėsto teisėjai Gintaras Goda ir Danutė Jočienė atskirojoje nuomonėje. Jie nurodo, kad buvimas dvasininku yra vienintelė profesija, tiesiogiai susijusi su nevaržoma konstitucine minties, tikėjimo ir sąžinės laisve, ir kuri galėtų pateisinti visų dvasininkų atleidimą nuo karo tarnybos.

Ši objektyvi aplinkybė, šis specialus socialinis statusas neturėtų būti vertinamas kaip privilegija. Teisėjai taip pat nurodo, jog KT nutartis gali būti traktuojama kaip įstatymų leidėjo vaidmens perėmimas, nes karinę prievolę apibrėžiančiame Konstitucijos straipsnyje aiškiai pažymėta, kad „Krašto apsaugos organizavimą nustato įstatymai“.

Galime pridurti, kad karo ar pavojaus atveju dvasininkai daugiau naudos duos visuomenei rūpindamiesi sielovada savo parapijose nei kaip eiliniai kareiviai apkasuose.

Šiuo atveju ydingas KT nutarimas neturės platesnių pasekmių. KT davė suprasti, jog galima atidėti dvasininkų tarnavimą dėl svarbių priežasčių, įskaitant jų vykdomą veiklą ar užimamas pareigas. Dvasininkai liks dvasininkais, tad bus galima „atidėti“ tarnybą. Jočienės ir Godos žodžiais, pareiga liks tik iliuzinė ar teorinė. Tad, kam šis farsas?