Esu įsitikinęs – kol šios Vakarų nuodėmės dėl Sakartvelo neišpirksime, kentėsime visi. Kentėsime todėl, kad agresorius tuomet, pirmą kartą XXI amžiuje, paragavo tarptautinio kraujo ir liko nenubaustas. Kremliui tai buvo tarsi paskatinimas tęsti savo agresiją toliau, šįkart – Ukrainoje. Tiesa, Sakartvelo užkariavimui V. Putinas buvo įkvėptas Čečėnijoje, kur brutaliai sunaikino vaikus ir moteris – tai dar viena Vakarų nuodėmė, už kurią savo krauju ir teritorijomis sumokėjo Sakartvelas. Jeigu iš klaidų taip ir nepasimokysime, tikėtina, kad už jas sumokėti teks vis naujoms tautoms.

Netrukus dešimtmečio proga besiruošiantiems būti pasveikintais Tbilisyje, Vakarų lyderiams dar kartą priminkime, kaip visi mes išdavėme Sakartvelą. Priminkime, kad tai klaida, kurią privalome ištaisyti, nes kitaip istorija mums gali būti paruošusi įvykių pakartojimą. Apie tai kalbėsime rugpjūčio 22 d. Prezidento Valdo Adamkaus garbei skirtoje konferencijoje, tačiau prieš tai prisiminkime svarbiausius išdavystės faktus.

Laikotarpis iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. – labiausiai nemėgstamas Rusijos propagandos, kuri karo pradžia įvardija tik rugpjūčio 8 d., kai Sakartvelo Prezidentas reagavo į Rusijos agresiją. Rusijos kariuomenės reguliarūs daliniai per Roki tunelį į Sakartvelo teritoriją įžengė jau rugpjūčio 7 dieną, o jų paskatinti Pietų Osetijos teroristai tęsė masinį sakartveliečių kaimų apšaudymą, taip atsakydami į rugpjūčio 7 d. Prezidento M. Sakašvilio paskelbtą ugnies nutraukimą. 2012 m. rugpjūčio 8 d. Putinas viešai pripažino, kad invazijos į Sakartvelą planas buvo ruošiamas net nuo 2006 m.

Blogiausia, kad iki pat karo didžiosios Vakarų sostinės visiškai ignoravo šį išankstinį ir akivaizdų Rusijos pasirengimą karui su Sakartvelu. Lietuvos diplomatai nuolat teikė informaciją savo partneriams ES ir NATO šalyse, kad Rusija ruošiasi karui su Sakartvelu – tiesiami karo keliai, geležinkeliai, ruošiama karinė technika, Pietų Osetijoje statoma nauja Rusijos karinė bazė. Lietuvių diplomatais Vakarų sostinėse tuo metu nepatikėjo. Mus vadino paranojikais, rusofobais. Deja, istorija parodė, kad buvome teisūs, tad šiuo metu mumis jau tiki visi, nors ir pavėluotai.

Tačiau didžiausia politinė Sakartvelo išdavystė įvyko Bukarešto NATO viršūnių susitikime 2008 balandžio 2 – 4 d. JAV Prezidentas G. Bush‘as kartu su Lietuvos, Lenkijos vadovais čia stengėsi įtikinti kitas NATO šalis, kad Sakartvelui reikia suteikti narystės NATO veiksmų planą, atverti kelius šiai šaliai į NATO, tokiu būdu atgrasant Rusiją. Deja, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai šį siūlymą blokavo. Iš esmės Rusijai buvo uždegta žalia politinė šviesa Sakartvelo okupacijai – taip šį Vakarų sostinių silpnumą suprato Kremlius. Ši klaida neištaisyta iki šiol. Kanclerė A. Merkel savo būsimo vizito Tbilisyje metu galėtų pasiskelbti esanti Sakartvelo advokatė, kokia Vokietija tapo Baltijos šalims 1997 m., ir paremti tolesnę NATO plėtrą ne tik į Balkanus, bet ir Sakartvelą, taip ištaisydama istorines klaidas, padarytas prieš dešimtmetį. Argumentai tie patys, kuriuos jau naudoja naujasis Vokietijos užsienio reikalų ministras H. Maas‘as, kalbėdamas apie NATO plėtrą į Balkanus – neleisti čia įsigalėti Rusijai ir Kinijai, šiuo metu aktyviai skaldančioms Europą.

Ne ką mažesnė atsakomybė guli ir ant jaunojo ambicingo Prancūzijos prezidento E. Macrono pečių – būtent Prancūziją labiausiai Tbilisyje pažemino Rusija. Prieš dešimtį metų į Tbilisį atvykęs N. Sarcozy atrodė kaip taikos mesijas – buvo pasirašytas Sarcozy planas, kuris sustabdė karą ir... yra šiuo metu ignoruojamas. Kariuomenės atitraukimas už ikikarinių linijų, kurį Rusija ignoruoja ne tik statydama naujas karines bazes, bet ir nuolat perkeldama geležinę vielą dar giliau į Sakartvelo teritoriją ir, galų gale, paskelbdama okupuotas teritorijas Rusijos dalimi. Sarcozy plane numatytas tarptautinių stebėtojų įsileidimas į okupuotas Sakartvelo teritorijas taip pat niekada nebuvo vykdomas. Šiose teritorijose toliau vykdomas etninis valymas, pažeidžiami esminiai tarptautinės, žmogaus teisių principai, neretai sakartveliečiai kartais tiesiog žudomi.

Gerai, kad Sakartvelo URM sudarė juodąjį „Otkhozoria-Tatunashvili“ (pavadintą nužudytų sakartveliečių vardais) sąrašą, į kurį įtraukė 33 Rusijos piliečių pavardes ir visų Vakarų sostinių prašo neleisti įvažiuoti į savo šalis šiems žudikams bei jų talkininkams, kankintojams, žmogaus teisių pažeidėjams. Tai, kad Lietuva pirmoji iš Vakarų šiam sąrašui pritarė, yra gerai, tačiau kodėl mes tuo pat metu visi užmiršome, kad prieš dešimt metų Rusija įsipareigojo savo kariuomenę iki konflikto linijos išvesti ir į okupuotas Sakartvelo teritorijas įsileisti tarptautinius stebėtojus? Kodėl šio klausimo nebekelia Prancūzijos Prezidentas, kurio pirmtako parašas šiuo atveju yra negerbiamas? Kodėl šio klausimo nebekelia Europos Sąjungos vadovai, Briuselis, kurio ES monitoringo misija niekada nebuvo įsileista į tas teritorijas? Ar mes girdėjome nors vieną J. C. Junkerio ar F. Mogherini pareiškimą šia tema, jau nekalbant apie E. Macroną ar A. Merkel?

Galbūt keli skaičiai pažadintų mūsų visų sąžinę? Šiuo metu abiejose okupuotose teritorijose yra daugiau kaip 10 000 Rusijos karių, saugumo darbuotojų, kurių neturi jokios teisės ten būti. Šių karių buvimas tiesiogiai prieštarauja 5-ajam Sarcozy plano punktui dėl kariuomenės atitraukimo, esminiams tarptautinės teisės principams. Pačioje Pietų Osetijoje po karo net 35 000 sakartveliečių namų buvo sudeginta, sunaikinta, iš esmės įvykdytas etninis okupuotų regionų valymas. Abu regionai vadovaujami Rusijos piliečių, abu regionai neteisėtai inkorporuoti į Rusijos sudėtį. Okupuotoje Osetijoje Kremlius įrengė ne tik naujas karines bazes, bet ir taktinę raketinę sistemą „Točka-U“, kuri gali būti apginkluota tiek konvencinėmis, teik branduolinėmis galvutėmis ir gali pasiekti takinį už 120 km. 2015 m. Tschinvalio karinė bazė buvo sustiprinta balistinėmis raketomis „Iskander“.

Ką per dešimt metų šiuo klausimu nuveikė Lietuvos diplomatija? Prezidento V. Adamkaus laikais Lietuva buvo vienintelė ES šalis, nesutikusi atkurti santykių su Rusija po to, ką ji padarė Sakartvele. Tuomet mes su Prezidentu V. Adamkumi likome izoliuoti tiek Briuselyje, tiek Lietuvoje. Visi mus „protino“ su Rusija (nors ir agresyvėjančia) elgtis „pragmatiškiau“, nusileisti jai. Naujasis Lietuvos užsienio reikalų ministras, atėjęs į postą, paskelbė santykių su Rusija ir Baltarusija perkrovimą, taigi atitinkamai Sakartvelo okupaciją užmiršo ir Lietuva. Tačiau ką šiuo klausimu padarė Lietuvos užsienio reikalų ministras, Lietuvos diplomatijai vadovaujantis jau dvi kadencijas, po dešimties metų kartu su kitais keturiais užsienio reikalų ministrais, simboliškai pakartojantis istorinį Lietuvos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos Prezidentų vizitą? Istoriją galime prisiminti mokydamiesi iš jos klaidų ar jas taisydami, todėl labai tikiuosi, kad mūsų diplomatija vykdys ne tik viešąją, bet ir tikrąją diplomatiją ir įrodys visam civilizuotam pasauliui, kad Sarcozy planą būtina vykdyti.

Galiausiai, nemaža atsakomybė gula ant JAV prezidento D. Trumpo pečių. Pritariu šiam prezidentui, kad ankstesnis JAV prezidentas B. Obama, paskelbęs apie santykių „perkrovimą“ su Rusija, apleido visas raudonąsias linijas, kurias V. Putinas ir peržengė visur, kur galėjo, – ne tik Sakartvele ar Ukrainoje, bet ir Londone, Berlyne, Vašingtone, taip pat ir Vilniuje. Labai tikiuosi, kad Prezidentas D. Trumpas bus tas JAV lyderis, kuris ištaisys šią B. Obamos klaidą ir atkurs Vakarų raudonąsias linijas, taip pat ir linijas tarp Sakartvelo ir Rusijos. Tikėkimės, Prezidentas D. Trumpas sugebės baigti ir Prezidento G. Busho pradėtą žygį už Sakartvelo narystę NATO, įtikins Paryžių ir Berlyną daugiau nedaryti tokių klaidų, kurias jie padarė Bukarešte.

Taigi šiandien, minėdami Sakartvelo okupacijos dešimtmetį, visi esame skolingi šiai šaliai. Klaidos buvo padarytos visose Vakarų sostinėse, už kurias sakartveliečiai labai brangiai sumokėjo, iš esmės saugodami mūsų pačių laisvę. Todėl tikiuosi, kad ateinančią savaitę minėdami Rusijos agresijos Sakartvele dešimtmetį ne vien tik kaltinsime Rusiją ar save už chronišką, vis atsinaujinantį nuolaidžiavimą Kremliui, į kurį vis labiau klimpstame, bet kartu su svarbiausiomis Vakarų sostinėmis ne tik žodžiais, bet ir darbais sukursime koaliciją už Sarcozy plano įgyvendinimą, taip išsaugodami savo, Paryžiaus ir visos Europos garbę. Savo ruožtu, tikiuosi, jog sugebėsime įtikinti ir Prezidentą D. Trumpą pratęsti JAV žygį už Sakartvelą ir įtvirtinti šią didvyrių ir laisvės kovotojų šalį mūsų bendroje NATO šeimoje.