2008 rugpjūčio 8 d. Rusija pradėjo „Mažą karą, kuris sukrėtė Pasaulį“. Taip šį karą ir savo knygą apie jį pavadino mano artimas draugas, buvęs aukštas JAV Valstybės departamento pareigūnas, amžinos atminties Ronaldas Asmusas. Mūsų pozicijų apsikeitimai su vienu iš NATO plėtros architektu apie Rusijos keliamą grėsmę prasidėjo gerokai prieš Lietuvai dedant parašus ant stojimo sutarčių į NATO ir ES. Tęsėsi tuomet, kai Ukraina nusidažė oranžine spalva.
Ir ypač tada, kai lygiai prieš 10 metų mūsų matoma grėsmė virto agresija prieš nepriklausomą valstybę. Per penkias dienas nusinešusia daugiau nei 400 civilių ir apie 250 karių gyvybių, savo namus privertusia palikti 100 tūkst. žmonių. Ir sukrėtusia milijonus.
Praėjus keturiems mėnesiams, gruodžio 27 dieną, jau būdamas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru atvykau į Sakartvelą. Vizitą pradėjau nuo apsilankymo pabėgėlių centre. Mane pasitiko sunkiai suvokiami vaizdai.
Daugiau nei 600 pabėgėlių, nuo rugpjūčio laikiną prieglobstį radusių Tbilisyje įsteigtame centre, stigo elementarių dalykų – maisto, šildymo. Jiems galėjau tik išreikšti viltį, kad ateis diena, kai jie galės grįžti į savo namus, ir atsigręžęs į kolegas iš Tbilisio ir Briuselio reikalavau spartinti humanitarinės pagalbos teikimą. Juolab kad ir mes, Lietuva, jau buvome skyrę Sakartvelui 1 mln. eurų paramą karo pasekmėms šalinti ir pabėgėlių gyvenimo sąlygoms gerinti.
Tada kraujavo dar atvira žaizda. Tačiau nemažai daliai Sakartvelo žmonių karas nesibaigė iki šiol.
Tikrasis karo tikslas
Po metų buvo baigtas išsamus tyrimas. „Komisijos nuomone, karą išprovokavo Gruzijos veiksmai, kai sunkiosios artilerijos smūgiai iš rugpjūčio 7 dienos į 8 dieną buvo paleisti į Tschinvalį“, – tokią išvadą pateikė Europos Sąjungos užsakymu suburta tyrimo komisija. Komisija, kuriai vadovavo Šveicarijos diplomatė Heidi Tagliavini, pabrėžė, kad „5 dienų karas“ įvyko dėl aukštos politinės įtampos, daugkartinių karinių provokacijų, kurias vykdė Rusija, bei etninių gruzinų valymo Pietų Osetijoje.
Dabar, žvelgiant iš perspektyvos, akivaizdus šių išvadų trumparegiškumas. Dabar matyti, kad šis karas tebuvo kur kas didesnio, strateginio ir iki smulkmenų apgalvoto Kremliaus šeimininko plano dalis. Plano bet kokia kaina užkirsti kelią laisvam kaimyninių valstybių pasirinkimui vystyti santykius ir integruotis su NATO ir ES.
Atsisakęs suartėjimo su Vakarais ir Rusijos reformų pagal europietiškus standartus kelio, V. Putinas nukreipė Kremliaus svertus prieš Vakarų demokratiją. Todėl vėliau sekė Krymo aneksija ir karas Rytų Ukrainoje.
Per tą laiką jo ambicijos ir tikslai dar labiau užaugo. Jis ėmė siekti diskredituoti Vakarų demokratiją, supriešinti sąjungininkus ir bendraminčius, sugrąžinti Rusiją prie dvišalių geopolitinių derybų stalo su JAV. Ir blogiausia, jog tam tikrais klausimais jam tai pavyksta. Ne tiek dėl jo sumanumo, kiek dėl Vakarų lyderių naivumo arba perdėm paranojiškos demagogijos, kurią jis mikliai išnaudoja priešindamas Vakarų politikus.
(Ne)išmoktos pamokos
Todėl verta darkart labai atidžiai įsiklausyti į pamokas, apie kurias kalbėta prieš dešimt metų, karui pasibaigus. Tačiau per tą laiką jų aktualumas šiandien tik dar labiau išaugo.
Pirmoji – tarptautinė bendruomenė privalo dėti visas įmanomas pastangas principingai užtikrinti, kad tarptautinės teisės būtų laikomasi. Pirmiausia – užtikrinti, kad būtų laikomasi šalių suverenumo, nepriklausomybės ir teritorinio vientisumo principų.
Antroji – tarptautinė bendruomenė irgi turi prisiimti atsakomybę už karo padarinius dėl savo neveiksnumo. Tam, kad tai niekada nepasikartotų ateityje. Jei ES būtų įsitraukusi anksčiau ir ES Stebėjimo misija Sakartvele būtų įkurta ne po įvykusio karo, o prieš, greičiausiai karinių veiksmų būtume išvengę.
Ir trečioji, kuri ypač svarbi, – jei Vakarai būtų parodę daugiau strateginės vizijos ir ambicijos, Ukraina ir Sakartvelas jau būtų buvusios prie ar net už NATO ir ES narystės slenksčio. Dabar situacija daug sudėtingesnė – dabar jau reikia ir ilgalaikės būsimų santykių su „post Putino“ Rusija vizijos, kuri šios šalies politiniam elitui ir visuomenei imtų ryškinti alternatyvius santykių su Vakarais scenarijus.
Nuo ko pradėti?
Pirmiausia, reikia siekti deeskaluoti saugumo situaciją regione, kad ji nepavirstų nauju karinių veiksmų židiniu. Šiam tikslui Sakartvelas, ES ir JAV turi išnaudoti visus įmanomus diplomatinius formatus. Lygia greta reikia ir toliau padėti Sakartvelui vykdyti būtinas reformas ir artinti Sakartvelą prie euroatlantinės integracijos kelio. Pagaliau būtina išlaikyti ir didinti Sakartvelo draugų skaičių Vakaruose, kurie padėtų kurti reikiamą politinį supratimą bei palaikymą dėl Sakartvelo integracijos į ES ir NATO.
Tai labai svarbu ir čia mes galime bei turime Sakartvelui padėti. Kartu – ir tai dar viena skaudi ir svarbi šio karo pamoka – turime patys kurti stiprią valstybę bei mokytis vengti provokacijų, išmintingai, principingai bei strategiškai stiprindami santykius su sąjungininkais.