Vienas išraiškingiausių faktų, atskleidžiančių nepakankamas Lietuvos tautinių bendrijų valstybinės kalbos žinias – valstybinio lietuvių kalbos egzaminų rezultatai. Pernai valstybinį egzaminą išlaikė 89,5 proc. lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,7 proc. tautinių bendrijų kalbomis besimokiusiųjų moksleivių.
Atsižvelgiant į tai, jog valstybinis lietuvių kalbos egzaminas yra privalomas norint įsigyti vidurinį išsilavinimą bei stojant į universitetus, šis tautinių bendrijų ir lietuvių pasiekimų skirtumas daro neigiamą įtaką mūsų piliečių studijų ir įsidarbinimo galimybėms. Tai patvirtina ir įvairūs tyrimai, pavyzdžiui, 2008–2009 m. vykdyto projekto „Vyrų ir moterų, priklausančių tautinėms mažumoms, padėtis darbo rinkoje“ rezultatai rodo, kad viena iš tautinėms bendrijoms aktualiausių kliūčių sėkmingai integruotis į darbo rinką yra nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas. Taip atsakė 42 proc. tyrime dalyvavusių tautinių bendrijų atstovų.
Ši mūsų iniciatyva siūlo atsisakyti pozityvios diskriminacijos principo ir tvirtai, bet žingsnis po žingsnio (5 metų pereinamasis laikotarpis) žengti lygiateisiškumo keliu. Tai užtikrintų geresnes tautinių bendrijų atstovų perspektyvas siekiant išsilavinimo ir geresnių rezultatų darbo rinkoje. Ir visa tai reikėtų vadinti ne asimiliacija, o integracija. Neįmanoma išmokti lietuvių kalbos taip, kaip ją moka lietuviai, jeigu jos mokoma tik per lietuvių kalbos pamokas.
Be abejo, nervingos reakcijos iš LLRA pusės tikėjomės. Tačiau kiek nustebino, kad kartu su LLRA šiame kritikos chore aktyviai sudalyvavo ir jų liberalesni kolegos, iš Lietuvos lenkų bendruomenės kilusi opozicija – Lenkų diskusijų klubas. Įdomu ir tai, kad skambantys šūkiai prieš valstybinę kalbą yra vienodi: tiek LLRA, tiek ir vadinamosios opozicijos. Įdomu – kodėl?
Ir čia mums gali padėti politologija: Vladimiro Putino Rusijoje gerai žinoma sisteminės opozicijos sąvoka. Sisteminei ar kontroliuojamai opozicijai priklauso tokie politiniai veikėjai kaip V. Žirinovskis ar komunistas G. Ziuganovas, kurie kuria opozicijos iliuziją, bet visais svarbiausiasis strateginiais klausimais palaiko V. Putino režimą ir yra jo politinė atrama.
Atrodo, kad esminė problema Pietryčių Lietuvoje panaši – nėra politinės, visuomeninės ir netgi intelektualinės alternatyvos LLRA. Yra vienas kitas „kavos gėrėjų klubas“, bet politinės jėgos ir veikimo trūksta. Tokiai opozicijai žymiai lengviau kritikuoti mūsų pasiūlytas Švietimo įstatymo pataisas, kovoti su išgalvotais radikalios dešinės baubais, nei imtis rimto darbo prieš LLRA sukurtą politinę vertikalę ar mobilizuoti Lietuvos lenkų bendruomenę prieš neskaidrų V. Tomaševskiui faktiškai pavaldžios Lietuvos lenkų Sąjungos Lenkijos valstybės skirtų pinigų panaudojimą. O ką jau kalbėti apie kokią nors politinę koncepciją Pietryčių Lietuvos raidai.
O būtent LLRA politinės programos nekopijuojančios strategijos labiausiai ir trūksta. Priminsiu, kad sociologinės apklausos liudija, kad kai kuriuose Lietuvos rajonuose Rusijos prezidentas V. Putinas galėtų būti rimtu kandidatu ir į Lietuvos prezidento postą. Net du trečdaliai tautinių bendrijų atstovų palankiai žiūri į šį autoritarą.
Būtent mano minėtos opozicijos užuomazgos kažkada teikė viltį, kad politinė vertikalė LLRA valdomuose rajonuose gali keistis, tačiau darosi vis akivaizdžiau, kad šios opozicijos trajektorija ir politinė darbotvarkė tokia pati kaip ir LLRA.
Nepaisant skirtingų pažiūrų – diskusijose visada užstodavau Lenkų diskusijų klubą. Tačiau šiandien turiu atsiprašyti savo konservatyvesnių draugų – klydau. Nebematau jokio esminio skirtumo tarp LLRA ir šios Lietuvos lenkų bendruomenės organizacijos.
Prieš keletą metų Lietuvos politologai dėjo į šį klubą daug vilčių. Deja, bet šios organizacijos antikremlinė laikysena tebuvo vienintelis esminis skirtumas nuo LLRA. Aktualiausiu – Lietuvos lenkų santykio su Lietuva – klausimu diskusijų klubo narių pozicijos nesiskiria nuo LLRA ir yra apibūdinamos vienu žodžiu: segregacija. Tai ir dvikalbių lentelių, ir paso įrašų, ir tolesnio mokymosi nevalstybine kalba (visiškai nesuprantamo Vakarų šalyse) reikalavimai. Jų atspirties taškas – tikėjimas, kad Lietuva turi remtis pozityvios diskriminacijos principais, kad pelnytų tautinių bendrijų lojalumą valstybei. Toks mąstymas daugiau nei du dešimtmečius vedė į konfliktus su LLRA, o dabar matome, kad užaugo verta pamaina.
LLRA vadovybė puikiai žino, kad jiems nėra alternatyvos arba tai, kas vadinama opozicija, tėra fasadas. Ir būtent todėl V. Tomaševskis nebijo kelti balso prieš Varšuvą, įžeidinėti Lenkijos ambasadorės ir toliau kurti koalicijas su prokremlinėmis organizacijomis, nes žino, kad jokios realios konkurencijos Lietuvoje bent jau kol kas nesulauks.
Todėl vietoj kovos su vėjo malūnais linkiu prisiimti bent šiek tiek didesnę atsakomybę už Vilnijos ateitį ir imtis realių darbų ir nelikti stebėtojais ar „kavos gėrėjų klubu“.