Politinės kandidato pažiūros – liberalas ar komunistas – ne taip svarbu. Jau ir šiandien niekas negali pasakyti, kokių pažiūrų išties yra Adamkus ar Grybauskaitė. (Brazauskas buvo paskutinis, neslėpęs ryšių su savo partijos ideologija). Politinė praeitis – nesisteminė geriau nei sisteminė, rinkėjams ideologų nereikia, geriau „reikalą“ suprantantis praktikas, nei aiškinantis, kodėl to ar ano nedarys dėl ideologinių paskatų. Geriau prezidentas, mokantis pasakyti NE, pavaryti toli ir nebijantis politinių dvikovų, bet ne stropiai besilaikantis „kad ko nenutiktų“, o „kam nutikus“, parodantis, turįs stuburą.
Išsilavinimas – geriausia universitetinis. Turi gi kažką išmanyti (nelabai aišku kažką, nė vienas prezidentas nedirbo pagal būsimo prezidento profesiją) – daktaro diplomai irgi gerai, bet nebūtinai (kažkada „kembridžas“ kėlė juoką). Bendrasis išsilavinimas būtinai pastebimai geresnis už vidutinį. Geriau, jei moka rašyti, šokti, šou biznis įtaigiau nei akademinė veikla: šou biznis suprantamas, akademinė veikla – tik gerbtina. Bet jei jau kalba, tai geriau suprantama kalba su kai kurias mandrais žodžiais ir sugebantis be patarėjo pasakyti, kuo skiriasi fiskalinė politika nuo finansų politikos. (Gerai, kad žinotų, kas pagal apibrėžimą yra ekologija ir kuo skiriasi flamandas nuo valono ir kas yra septakordas). Gerai, kad sprendžia kryžiažodžius ir Su-do-ku.
Turtas – vidurinioji klasė. Turintis per daug bus maudomas politikos purve kaip vagis, neturintis nieko bus išjuokiamas kaip nevykėlis. Pinigų tiek, kad drąsiai sakytų, jog pagrindinis motyvas siekti posto – tikrai ne alga ar valdiška rezidencija. Turi mokėti ne menkinti save ir susimažinti, bet įtikinti gerbti prezidento instituciją kaip savo šalį. Pigus prezidentas lengvai parduodamas ir perkamas, pernelyg brangus – nesuprantamas.
Kandidatas turi būti žinomas tiek, kad apie jį galėtų kalbėti ir kaimo laukuose, ir miestų baruose – netinkami tie, apie kuriuos publika neturi nuomonės, geriau bloga nuomonė negu jokios. Gera savybė – sugebėjimas strateginius tikslus ir uždavinius pasakyti vienu sakiniu, o ne politiškai korektiškomis abrakadabromis ir nudailintas pareiškimais. Turi būti lengvai cituojamas („tvarka bus“). Rinkėjai tuo galvoti, kad gerai kalba angliškai, valgo normaliai lietuviškai – ir bulvytę, ir mėsytę.
Lytis – be genderistinių išmonių. Kiek besistengtų feministės, joms gerai nebus: moterys daugiau balsuoja už šaunius diedus nei už garsiai rėkiančias bobas, vyrai balsuoja daugiausia už protingus vyrus, o už moteris – tik gražias. Moteris išrenka tada, kai už jas balsuoti apsisprendžia vyrai. Senbernis nepraeis. Jei kandidatė į pirmąsias ledi – dvasios blondinė – minusas, geriausia neįkyri šviesi asmenybė. (Adamkienė – visų laikų idealas.)
Amžius – be ekstremumų. Geras prezidentas – jau nebegainiojantis motociklo, bet dar sugebantis pašokti Vienos baliuje, geriau prižiūrintis save nei prižiūrimas gydytojų.
Nesisteminis prezidentas turi ne tik pavardę, bet ir pravardę, pasilaikantis kai kurių viešai nedeklaruotinų asmeninio gyvenimo paslapčių ar praeities „vingių“. Nuodėmės ir atgailos istorija šiandien kur kas įdomesnė už kokią verslo sėkmės istoriją. Esame nuoskaudų ir neišsipildžiusių svajonių tauta, tad klystantys ir kylantys – tikras idealas. Netinka idealiai išauklėti multikultūriniai poliglotai ir vunderkindai, bet naivūs sodžiaus berneliai taip pat nepraeis. Geriausiai – savas intelektualas, išaugęs plebėjiškoje aplinkoje (aš toks esu – aha).
Ir kas gi čia mums išeina? Pagalvokime, kaip įsivaizduojame tą mūsų būsimąjį nesisteminį prezidentą. Surinkau keletą hipotetinių modelių, galinčių patikti ir įtikti mūsų rinkėjams.
Rūpintojėlis. Prezidentas, kuris kasdien „bendrauja“ su tauta, nuduoda besirūpinantis kiekvieno lietuvio bėdomis, dūsaujantis dėl to, kad Lietuvoj jau taip negerai, kad net prezidentui verkti norisi. Ir paverkia. Kasdien kartoja, kad Lietuvos vaikai turi eiti keliais dorybės, bet vis suka į pagundų šunkelius, kol galiausia emigruoja. Žmonių mylimas tipas – juk kiekvienam smagu jausti, kad net prezidentui jis rūpi. Didelė tikimybė „prasirūpinti“ dvi kadencijas.
Karžygys. Vis „trepsi kojele“ ir kiekvieną dieną primena, kaip jis nekenčia oligarchų, korumpuotų politikų, „nupirktos“ žiniasklaidos, dažnai kviečia Gynimo tarybą, tačiau svarbiausias priešus mato šalies viduje. Žavisi protokoliniais renginiais ir „labai atsakingai“ skirsto apdovanojimus už nuopelnus. Laisvomis nuo kovos valandomis susikuria ir cituoja nuostabią Lietuvos istoriją kur kiekvienas „iš praeities stiprybė semia“. Kovos potencialą dažnai išsemia jau per pirmą kadenciją, nusivilia silpnai kovojančia „liaudimi“ ir buria naują kariauną. Nebūtinai laiminčią.
Gero oro prezidentas – politinis ekologas, linki, kad ta saulė Lietuvoj tamsumas prašalintų, vis skatina apsivalyti ir pakelti politinę kultūrą ir šviesoje bei tiesoje gyvena likusį gyvenimą. Tiesa, gyvename ne geriausio klimato zonoje, saulės Lietuvoje tikrai ne per akis, tad tamsumos kaupiasi, o prezidentas vis labiau siejamas su neišsipildžiusiomis viltimis. Su antra kadencija sunkoka.
Vadybininkas. Gerai supranta, kad laimingos tautos vaikai „dirba naudai ir žmonių gerybei“. Metinio pranešimo „ašis“ – BVP dinamika ir Lietuvos vieta pasaulyje pagal svarbiausius gerovės rodiklius. Kuo daugiau skaičių, tuo pranešimas geresnis. Savo sėkme laiko gebėjimą įrodyti, kad „naudai ir gėrybei“ tikrai dirbama ir jis, kaip prezidentas, tuo didžiuojasi. Antra kadencija priklauso daugiau nuo rodiklių, bet ne nuo prezidento sugebėjimų.
Akademinis žiniukas. Gerai žino, kaip yra, ir kaip bus, moka paaiškinti, kodėl viskas pasidarė ne taip, kaip jis prognozavo. Mėgsta metinius pranešimus, prezidentūros komentarus apie tai, ką išmano, ir ko išmanyti neturi. Žino, kaip turi būti ir kas kaltas. Gerai išmano Raštą (t. y. Konstituciją), jį cituoja, mielai priiminėja užsienio svečius, ypač su puošniais mundurais, pats pabrėždamas savo šelmiškai civilinę prigimtį. Gali būti gerbiamas už išmintį, bet per protingas, kad būtų nuoširdžiai mylimas. Antra kadencija tikėtina.
Gražuoliukas. Paveikslėlis pagal tautos valią – su šypsena keliaujantis po savą kraštą (užsienio politika nepabėgs), neišeinantis iš ekrano ir citatų rinkinių, švenčių puošmena. Tai ta „saulė Lietuvos“. Gerai atrodo ir puikiai pildo norus fotografuotis su prezidentu, nors nelabai kas žino, ką kalba ir kodėl. Tauta jį įsimylėjusi ir žino, kad prezidento misija atstovauti, o ne valdyti. Jei nebus karo, dvi kadencijos užtikrintos.
Puritonas. Užsidaręs kabinete ir labai rimtai dirbantis, ilgai svarstantis, suprantantis savo parašo vertę. Dėl tos pat priežasties dirbantis tik tai, kas jam priklauso ir aiškiai (be baimės) pasakantis, kad jo galia ne tokia jau didelė. Visiems vienodai teisingas, tad visus vienodai nuviliantis. Antra kadencija mažai tikėtina.
Diplomatas. Turintis paruoštukus atsakymams į kvietimus Lietuvoje. „Negaliu atvykti, nes esu išvykęs“. Atstovauja šalį pasaulyje, kaip prezidentui ir priklauso. Svarbiausia namų darbas – pasakyti saviems žmonėms, kad jis svarbus ten, o ne čia. O kas čia svarbaus, jei šalis „vienybe žydi“? Kuo painesnė bus tarptautinė padėtis, kuo žmonės labiau bijos karo, tuo realesnė ir antroji kadencija.
Futbolo teisėjas. Visiems vienodai teisingas, bet visų nemėgstamas ir įtarinėjamas papirkimais. Antras kėlinys (antra kadencija) galima, bet... galiausiai vis tiek lieka kaltas.
... o čia jau vieta jūsų reklamai, jūsų pasirinkimui, jums įrašyti tą šviežią nesisteminį prezidentą tikruoju vardu. Sėkmės pasirenkant.