Prieš 8 metus verkiau ant svarbiausių laiptų prie Daukanto aikštės. Mano svajonė svaigti tą vakarą sudužo, nes Mindaugo karūnavimo dieną nebuvau pakylėtas iki grietinėlės lygio. Grietinėlės visuomenės piramidėje. Visuomenės, kuri poromis stovėdavo išsirikiavusi į Rūmus, kad, į juos patekusi, Prezidento priimta, pasijustų karūnos aine ir žmonėtųsi su visomis žmonomis.
Vos tik buvo nutraukta daugiametė elito kvepėjimo ir jo smagaus rodymosi tradicija, ministrai liko drebinti kinkas pas verslininkus, Seimo nariai nuvažiavo į pievas, užsienio diplomatai nuėjo į Nacionalinę biblioteką, nors ten nėra aukšto stiliaus – rodo visiems vieną naują knygą, groja tik vienas pianistas ir duoda po vieną taurę vyno, sakydami, kad tai tik sultys. Ir jokio kepto rožinio paršelio. Tuo metu bibliotekos apačioje palikti laukti alkani vaikai žaidžia su Kake Make.
Bandžiau gelbėti valstybės reputaciją: prikalbėjau draugus Seimo narius gaivinti tradiciją – štai tam skirta Didžioji renesansinė menė už Katedros!
Idėją iš karto paėmė, bet mane nustūmė, kad staltiesės pigiau kainuotų, todėl viską ir sugadino kaip iš pievų parėję. Pasistatė sau apskritus kaip lėktuvo ratai stalus, susėdo po 15 prie vieno, mane įkišo tarp nuliūdusių signatarų ir įjungė žiūrėt ekrane į Katedros aikštėj siūbavusią liaudį. Negana to, paskui patys neištvėrė, pakilo nuo tų stalų su sausainiais, sutemus išėjo į aikštę ir pasakė:
– „Lieva tu!“
Nežinau, kaip toks revoliucijos pretekstas buvo išverstas pranešimuose į užsienį. Bet puoliau bėgti per užpakalinius Valdovų namo vartus, kad įsižeidusi liaudis manęs neatpažintų, jei būtų įsiveržusi užimti visų menių – taigi būčiau susimovęs autoritetą. Tik paskui supratau, jog tai yra tik feisbuke pajėgi siautėt liaudis. O visuomenės ten nebuvo.
Taigi likau tyliai kiurksoti feisbuke ir „laikinti“ mūsų ambasadorių prisiminimus, kaip jie napoleonais tampa.
Ir visus tuos metus turėjau taikstytis tik vakarėliais atidarant Puaro sezonus LRT arba madų šou – nežmoniškai nepatogu: nesijauti elito dalimi, nebūna jokios politikos – tik apkalbos apie tai, kas kokią žinutę iš Rūmų gavo.
Pasibuvimo Jochaidiškėse ar prie Molėtų man irgi nepakanka. Prašiau vyriausiosios patarėjos, kad patartų keisti Rūmų santykius, bet ji tik atsakė, kad esminiais klausimais patarti gali nebent Patriarchas.
Mat ji – patarėja dėl šventinio vaizdo, šiaip valstybės intrigų muziejuje dirbanti ir rašanti disertaciją apie geležies amžių. Šįmet jau net negalinti patarti, ką rodyt per nacionalinį transliuotoją, nes ir ten generalinį bičiulį praradusi.
– O todėl, kad nuo žmonių užsidarėt! – rėkiu. Sau. Bet jūsų klausiu: juk galime bent kartą per metus sueiti kaip elitas ir kaip normalių, t. y. paskirtųjų, išrinktųjų bei dažniausiai aprašomųjų visuomenė pasibūti?
Dabar netvarka: visi šie trys sluoksniai – paskirtieji, išrinktieji ir džn. aprašomieji – kuris sau.
Prašiau, beje, už visus 20 nuopelnų metų pramogystės pasauliui duoti man kokį ordiną (medalių turiu iš anų prezidentų). Kaip paguodos daiktą.
Pasirodo, Rūmai juos dalina tik saviems piknikų bei rinkimų akcijų organizatoriams ir patikimiems peliukams. Tokiems senos politinės mados intelektualams kaip aš – ne! Jausmas klaikus – lyg būtų nukirpta visų virkštelė su visais. Kaip galima nebendrauti mums visiems su mumis visais, ant vieno interesų padėklo padėtais?!
Atklausiau aš eilinį kartą Maironio Dainų šventėje, kurioje minia buvo laiminga, išvydusi tautinių spalvų nėriniuotas mamytės kelnaites virš estrados.
Ir į mane pirštu rodo: „Jis irgi čia?“. Jiems tai keista, kad aš ateinu parodyt, kaip mūvėti siauras plastiko kelnes atskleidžiant ne tik plikas čiurnas (nes mados požiūriu tai jau atvėsęs dalykas), bet atvirai visą įdegusią blauzdą, aišku, sušukuotais jos plaukais.
Mat kelnės yra su praskiepu iki kelių: tai – rytdienos mada, palaipsniui ruošiamės maždaug po metų dėvėti Lietuvoje sijonus. Tuoj po Brexito, solidarizuojantis su škotais, jie plis tarp barzdotų lietuvių kaip nacionalinis politikų aprėdas. Ir mano sportbačiai – ne raudoni, kaip paskutiniųjų nepribaigtų edukologijos studentų, o su perspektyva – permatomi, kad pėda būtų regima lyg Antikoje.
Tačiau Dainų šventės minia mane užgožia. Be to, ji kvepia dešrelių dūmais.
O žiūrėkit – Estijos prezidentė pakvietė į priėmimą 750 svečių! Ir visi nusifotkino! Mano draugas, humanistinio skaitmeninimo dėstytojas atsiuntė iš Talino nuotrauką: stovi prie sienelės laisvai basas, su fraku ir varlike ant ausies, vienoj rankoj taurė, o kita laiko kažkokią ministrę vikingų vado žvilgsniu, kuri, baltu batu užmynusi jam ant mėlyno juodai lakuoto nago, liepė perduot mums linkėjimų: „Universitetų neuždarinėju – į juos lietuvių profesūrą priiminėju dirbti“.
Pavydu, ne tas žodis: „Eesti Vabariigi 100“. Ir dar sõber‘is giriasi: „Aptarinėjom estų kultūros politiką Amerikoje“. O mūsų kultūra – kur? Į Naisius tai manęs irgi nekviečia, nes kažkada atsisakiau filmuotis „Naisių vasaroje“ (ne mano charakterio rolė). O jei pakviestų – ar tas lygis be šampano – mano? Alantoj irgi pasidarė nuobodu – liko patys sau povai, jokių filosofijos sandalų.
Lieka viltis: juk suprantate, kad šįmet Liepos 6-osios nebuvo paskutinį kartą!
Kitais metais Šventė grįš – specialiai pasisiūdinsiu švarką iš tualetinio popieriaus ir prisisegsiu lubiną: mes grąžinsime elitui vietą.
Pamatinis klausimas – kas pakvies? Kuris bus tas išrinktasis ir tikrai mane įtrauks į elito sąrašą?
Taigi jau nuo rudens teks dirbti – visi kandidatai kviečia mane pabūti įvaizdžio specialistu, tačiau turėsiu pasirinkti teisingai tik vieną. Apšilimui visiems kandidatams patariau skaityt straipsnius apie Mildą Žytę: jos poezija skatina mąstyt, kas bobos gyvenime prasminga, o kas – sėkminga. Tegu mokosi. Juolab kad – sakau – tas, kuris laimėsit rinkimus, ją būsimam premjerui turėsit vėl siūlyt į socialinio apsirūpinimo ministres arba bent jau padaryt savo atstove spaudai. Šį kartą gal poetė sutiks, nes gali ir iš TV atleisti.
Tačiau savo kandidatui į Rūmų šeimininkus keliu maksimalius reikalavimus.
Pirmas kriterijus – gebėjimas atvirai bendrauti grojant orkestrui su visais įėjusiais ir keptu paršeliu.
Visiškai tikiu, kad tai galėtų užtikrinti sugrįžęs į Tėvynę mūsų Europos ambasadorius Maskvoj: senas diplomatinis pleibojus, mėgęs ir Ameriką, ir Palangą iki paryčių, paukšintis tenisą ir golfą, ir dar krepšinį. Ak, taip, žaidė krepšį su rusais.
Čia – jau nebe trumpas tarptautinis juokelis. Tarkim, jei sugalvos priėmimą ir padarys Rūmų kieme „Novaja volna“, galiu suplyšt kaip elgeta nuo apžvalgininkų ir likti naujo dėmesio centre pasmerktas už neapgalvotą tarnybą. Nebent į KTU paskui priimtų dirbti.
Aušra? Aušra tikriausiai surengtų priėmimą, tačiau man lieptų apsirengti bet kaip – paprastai. O aš su tokiu požiūriu, kad negalėčiau blizgėt, nesutinku.
Be to, ji mane gali bet kada aprėkti! Dar mama sako, kad Aušra nemėgsta pensininkų – tik jaunas šeimas. Atleiskit, bet aš savo mamą myliu, nes ji niekad išgėrusi manęs nemušė.
Banko analitikas viešai mums visiems patarė dar aktyviau važinėti į Lenkijos parduotuves pirkti maisto. Ir aš toje pokalbių laidoje sėdėjau: koks engagement į mūsų ekonomikos naudingumą! Bet nespėjau pasidomėt, ar pats į Suvalkus važinėja, nes turėjau pasakot savo naujausią atostogų patirtį pas Penktadienį. Tačiau galiu spręsti, kokio čia Valstybės dienos priėmimo su analitiku galiu tikėtis. Nežavi manęs ir pomėgis kalbėtis apie senų knygų kolekciją: visuomenė – ne skaitytojų klubas.
Štai premjerui-komisarui laimėjus, jis gal sumanys rengti priėmimą užsieny, kad paprasti žmonės artyn nelįstų. Priderins prie savo atostogų. Tai man atrodytų neblogai, tačiau vieną dieną po švenčių reikės visiems grįžti.
Kam tie skandalai, kad oro uoste liaudis su kameromis pasitiktų? Juolab, kur tu rasi užsieny tokią vietą, kad visi artimi lietuviai ir dar su diplomatais susirinktų. Čikagos stadione? Netinka. Nicos paplūdimy? Baikit, Prezidento kanceliarijos biudžetas nuskęstų.
Mintis apie galimą iškilmingą priėmimą Kaune manęs apskritai nežavi – juk ne sostinė, o tik Žemės ūkio ministerijos kiemas. Gali būti, kad išrinktasis kaunietis priėmimo ir nesurengs, nes gal visus pinigus skirs Aukštutinei Gedimino piliai pastatyt – ir tada jau tikrai pasensiu, neištvėręs, kol baigsis visos akcijos Vilniaus disneilendui išplėsti.
Bijau, kad Arvydas, prisikėlęs iš istorijos, susikurs visiškai naują Rūmų sąrašą – aišku, tik iš tokių, kurie dainavo šįmet Dainų šventėj su tomis tautinėmis trumpikėmis. O jei nepatenki į Rūmų sąrašą – nesi priskirtas elitui, gyveni kaip kriaušė prie krašto: bet kas tave gali apiplėšti ir apdulkinti. Lieki neįvertintas – baisiai skaudu ir net pavojinga.
Išganinga mintis: estas!
Suskaitmenins Lietuvoj viską, kas padėta; kas padėta ne taip – pavers dokumentiniu paveldu, pigiai saviems neparduosi. Nuskenuos kiekvieną biurokratą kiaurai, įkiš į vieną valdžios informacinę sistemą ir turės patį tinkamiausią elito sąrašą. Nėr šansų atsinešti dėžutę.
Užtat sąrašas bus ilgesnis nei 750! Jei imsim net 17 procentų nuo 3 milijonų.
Toks prezidentas nepamirš duoti ordiną Latvijos žurnalistams už visų laikų geriausią Rūmų interviu. Tikrai patarsiu tautų bendrystės labui. Lenkai, beje, irgi bus pakviesti mazurkos šokti.
Tik… kuris tas estas, turintis Lietuvos pilietybę, imsis čia rinkimų technologijos?
Netikėtas uždavinys.