Trumpo paaiškinimas yra jam būdingas nesąmonių ir netiesų kratinys.
Esu tikras, kad jis negalėtų atskirti Makedonijos nuo Montenegro (taip anglų kalba vadinama Juodkalnija), kad jis nieko nenusimano apie juodkalniečių psichologines savybes. O ką jos 2000 žmonių kariuomenė pultų? Savo kaimynę NATO narę Kroatiją, Serbiją?
Tikrai ne Rusiją, kuri yra per toli ir per galinga? Gerokai svarbiau tai, kad Rusija niekada jos nepuls.
Savo nerišliu būdu Trumpas vis dėlto palietė jautrų klausimą, kuris nėra pakankamai plačiai svarstomas.
Ar NATO plėtra stiprina aljansą, ar silpnina? Ar šalių-narių vyriausybės išreiškia savo piliečių valią, kai NATO priima naujus narius? Ar visuomenėje vyksta diskusijos šiuo svarbiu klausimu, nes kiekviena nauja narė yra dar kita šalis, kurią įsipareigojama ginti?
Būtų įdomu žinoti, kiek Lietuvos ar Lenkijos, ar Olandijos gyventojų žino, kad Albanija, Juodkalnija, Kroatija – NATO narės, o Makedonija jau stovi eilėje.
NATO narių skaičius sparčiai auga. Kaip pažymi buvęs JAV viceprezidento D. Cheney'o patarėjas Rusijos klausimams George'as Beebe'as, NATO buvo įkurtas užkirsti kelią SSSR ekspansijai. Po jos įkūrimo 1949 iki Šaltojo karo pabaigos santarvė priėmė tik keturis naujus narius, o nuo 1999 net trylika šalių.
Pasak Beebe'o, naujos sudėties aljansas nėra rimčiau klausęs savo senbuvių šalių piliečių, ar jie pritaria šiems žingsniams. 2015 m. „Pew Research Institute“ apklausa rodė, kad nors dauguma NATO narių piliečių teigiamai vertina santarvę, tik JAV ir Kanados gyventojų dauguma mano, kad reikėtų karinėmis priemonėmis ginti Rusijos puolamą NATO narę.
Net 58 proc. vokiečių mano, kad nereikėtų ginklu ginti sąjungininkės. Man kartais susidaro įspūdis, kad NATO veikia siurblio principu, siekia pritraukti kuo daugiau narių. Europos Sąjunga (ES) atsargiau priima naujus narius, nes narystė susieta su dideliais finansiniais įsipareigojimais. Manytum, kad kariniai įsipareigojimai būtų ne mažiau svarūs.
Svarstant naujus kandidatus į NATO, reikia atsakyti į du svarbius klausimus. Pirma, ar kandidatas yra tinkamas politiniu požiūriu?
Antra, ar jo dalyvavimas sustiprins aljansą, padidins visų narių saugumą? Nariai turi būti demokratinės valstybės, nors esama išimčių.
Narė steigėja Portugalija buvo diktatūra, Graikija nebuvo pašalinta iš NATO po pulkininkų perversmo 1967 m. Kandidato įnašas į bendrą saugumą priklauso nuo dviejų elementų – nuo jo karinio pajėgumo (tuo prisideda), ir nuo tikimybės įsivelti į karinį konfliktą (tuo sumažina).
Juodkalnijos karinis pajėgumas yra beveik nulinis, bet nėra realios galimybės, kad ji kariautų su kaimynais. Tad ji nei padidino bendrą saugumą, nei sumažino.
To negalima sakyti apie Gruziją, kuri, pasak NATO generalinio sekretoriaus J. Stoltenbergo, ilgainiui taps NATO nare.
Gruzija turi dvigubai daugiau karių negu Lietuva, jie dalyvauja įvairiose taikos misijose, tad jos karinis pajėgumas nėra toks menkas. Antra vertus, jos santykiai su Rusija yra įtempti, narystės suteikimas susipriešinimą ženkliai padidintų, galėtų kilti nauja konfrontacija tarp Gruzijos ir Rusijos.
Ukraina pertvarkė savo ginkluotąsias pajėgas ir pavertė jas veiksminga karine jėga. Šiuo aspektu ji pralenkia nemažai NATO šalių. Bet jos narystė būtų iššūkis, į kurį Rusija jaustų poreikį reaguoti ypatingomis priemonėmis.
Nepaisant Amerikos prezidento Busho pastangų, 2008 m. NATO aukščiausio lygio pasitarimas Bukarešte nutarė nepakviesti Gruzijos ir Ukrainos prisijungti prie NATO narystės veiksmų plano. Tai buvo protingas sprendimas.
Kaip ir tada, taip ir dabar Gruzijos ar Ukrainos priėmimas į NATO nebūtų natūrali santarvės plėtros tąsa, bet nauja pakopa. Kol kas NATO nepriėmė nė vienos „eilinės“ buvusios tarybinės respublikos. NATO narėmis tapo rytų Europos šalys, kaip Lenkija ir Vengrija, kurių nepriklausomybę formaliai pripažino Tarybų Sąjunga, bei Baltijos šalys, kurių inkorporavimo į TSRS Vakarai niekada nepripažino.
Pastaruoju metu Balkanų šalims durys yra atviros, bet man ne visiškai aišku, kodėl jos kviečiamos į NATO. Jų saugumą galima užtikrinti kitais būdais, ir jos nėra nei Rusijos kaimynės, nei jos taikiklyje.
NATO tikslas nėra kariauti, bet atgrasyti potencialius agresorius savo karine galia bei tvirtu įsipareigojimu ginti visus savo narius.
Kol kas NATO atgrasymo galia savo padarė iš dalies dėl to, kad santarvė nesuteikė provokuojančių, sunkiai įgyvendinamų garantijų. Nors Kremlius buvo nepatenkintas Baltijos šalių priėmimu į NATO, jis su tuo susitaikė, anksčiau de facto pripažinęs jų išskirtinumą.
Tuometinės NATO šalys palaikė mūsų narystę kaip istorinio teisingumo atstatymą, gal net kaip atgailą ankstesniam nedraugiškumui išpirkti.
Gruzijos, Ukrainos, taip pat Armėnijos, Azerbaidžano, net Moldovos padėtis yra kita, jų narystė transatlantinėje bendruomenėje labiau kvestionuotina.
Vokiečiai, italai, portugalai gal nusigręžtų nuo Baltijos šalių pavojaus atveju, bet jaustų gėdą, jiems sąžinę graužtų.
Tokių jausmų būtų gerokai mažiau minėtų šalių atžvilgiu. Nėra palankių aplinkybių tolesnei plėtrai. Europoje vis labiau rūpinamasi migracija, savomis, o ne kitų šalių problemomis, auga nepasitenkinimas elito nutarimais.
Trumpas skatina nusigręžimą nuo pasaulio ir nuolat koneveikiamų sąjungininkų. Jo nuostata, kad „Amerika pirmiausia“, nesvetima gausiems jo rėmėjams, pasiryžusiems ginti „tvirtovę“ Ameriką.
Pribrendo laikas įvesti naujų narių priėmimo moratoriumą bent dešimtmečiui. Kai kurios narystės siekiančios šalys liks už bortų. Gal tai neteisinga, bet nei istorija, nei geografija nelaiduoja teisingumo, ką puikiai žino ne viena JAV intervenciją išgyvenusi Vidurio Amerikos valstybė.
Antra vertus, galima šalims padėti, jas apginti be NATO garantijų. Izraelis yra puikus pavyzdys. Neabejoju, kad paramos susilauktų Švedija ir Suomija.
JAV Valstybės departamentas suskubo pabrėžti, kad Trumpas nedviprasmiškai palaiko NATO kolektyvinę gynybą. Neabejoju, kad Lietuva eitų ginti Juodkalnijos, bet svarbu tai, kad to nereikės daryti.