Procedūriniai pataisų svarstymo stabdymai ir destrukcija etikos požiūriu buvo žemiausio lygio. Toli gražu nesu įsitikinęs, kad pateikti pasiūlymai buvo idealūs, tačiau įstatymo nuostatas, kurios prieštarauja Konstitucijai, anksčiau ar vėliau Seimui keisti reikės. Ir tai ne kažkieno norų, o teisinės valstybės principų klausimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta visų asmenų lygybė prieš įstatymus. Vienas mano kolega bandė įrodyti, kad šis lygiateisiškumo principas galioja tik piliečiams, o ne politinėms partijoms ar kitiems juridiniams asmenims. Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas dar 1996 metų vasario 28 d. nutarime yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims. Taigi visos politinės partijos, įregistruotos ir veikiančios pagal galiojančius įstatymus, yra lygios prieš įstatymus. Šis principas yra įtvirtintas ir Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią visos politinės partijos turi teisę į valstybės biudžeto asignavimus politinės partijos veiklai finansuoti. Turi teisę, bet negali jos realizuoti.
Deja, jau kitose to paties Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio dalyse šis konstitucinis lygiateisiškumo principas pažeidžiamas. Minėto įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje ši teisė apribojama, nustatant, kad tokią teisę turi tik tos politinės partijos, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, pagal kurių rezultatus paskirstomi šie valstybės biudžeto asignavimai. Tokiu būdu yra pažeidžiamas atviros pilietinės visuomenės siekis, nes valstybė remia tik dalį (pagal susiklosčiusią praktiką mažiau kaip trečdalį) politinių partijų, pažeidžiant pliuralizmo principą ir stabdant demokratinę politinės sistemos raidą. Taigi šiuo metu visus Valstybės biudžeto asignavimus politinių partijų veiklai pasidalina 7 didžiosios politinės partijos, likusios 17 – negauna nė cento. Ar tai yra skaidru ir teisinga? Nei konstituciniu, nei moraliniu požiūriu – nėra teisinga.
Oponentai aiškino, kad visų politinių partijų finansavimas iš Valstybės biudžeto pareikalautų daug lėšų. Tokie teiginiai yra sąmoningas problemos apvertimas aukštyn kojomis. Didžioji dalis politinių partijų, dalyvavusių rinkimuose, už kurių kandidatus buvo paduoti rinkėjų balsai (atskirais atvejais daugiau balsų nei už kai kuriuos gaunančių valstybės dotacijas partijų kandidatus vienmandatėse apygardose), netgi turinčios savo išrinktus kandidatus į Seimo narius ir savivaldybių tarybų narius, negali realizuoti teisės į Valstybės biudžeto asignavimus ir yra diskriminuojamos. Tai nėra susiję su konstitucinėje doktrinoje aptartais atsakingo valdymo ir racionalaus valstybės turto tvarkymo principais, nes nesiekiama didinti politinėms partijoms skiriamų biudžeto lėšų sumos. Kiek Valstybės biudžeto asignavimų skirti politinėms partijoms, nusprendžia Seimas tvirtindamas kiekvienų metų Valstybės biudžetą, o mes keliame klausimą, kad tos lėšos paskirstomos neteisingai.
Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad pagal dabar galiojantį įstatymą yra iškreipiamas įstatyme apibrėžtas finansavimo pagal rinkimų rezultatus principas, tuo pačiu yra pažeidžiami teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos ir asmenų lygiateisiškumo konstituciniai principai. Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Valstybės biudžeto asignavimai politinių partijų veiklai finansuoti yra paskirstomi pagal Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų ir rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 88 ir 89 straipsnius (analogiškai ir kituose rinkimų įstatymuose) rinkimų rezultatu laikomi išrinkti kandidatai. Tačiau pagal Politinių partijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas Valstybės biudžeto asignavimai politinėms partijoms paskirstomi ne pagal rinkimų rezultatus (t. y. ne pagal išrinktus kandidatus į Lietuvos Respublikos Seimo narius ir į savivaldybių tarybų narius), o pagal įvairiuose rinkimuose paduotus rinkėjų balsus už tų partijų kandidatus ir kandidatų sąrašus.
Taigi šiuo metu egzistuojanti Valstybės biudžeto asignavimų, skirtų politinėms partijoms, paskirstymo sistema kontroversiška ir orientuota į praeitį, neatitinka ir rinkimų rezultatų... Šiuo metu numatyti politinių partijų finansavimo paskirstymo pagrindai neatitinka ir įstatymuose apibrėžtų šio finansavimo tikslų. Taip pat daugelyje Europos Sąjungos ir kitose demokratinėse valstybėse taikomi kiti pagrindiniai biudžeto lėšų paskirstymo politinėms partijoms kriterijai. Pvz., Austrijoje, Belgijoje, Bulgarijoje, Čekijoje, Estijoje, Graikijoje, Islandijoje, Ispanijoje, Italijoje, Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje, Juodkalnijoje, Kroatijoje, Makedonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Pietų Korėjoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vengrijoje ir kitur pagrindinis valstybės lėšų paskirstymo kriterijus yra parlamente turimų narių skaičius. Taip pat naudojami ir įvairūs papildomi kriterijai.
Dabar galiojanti neskaidri ir konstituciniu požiūriu neteisinga politinių partijų finansavimo iš Valstybės biudžeto sistema pagimdo sunkiai suvokiamus kuriozus. Didžiausias paradoksas, kad Lietuvos socialdemokratų partija (pirmininkas – G. Paluckas), neturinti nė vieno vienmandatėse apygardose išrinkto Seimo nario (paskutinis buvęs jų vienmandatininkas Mindaugas Bastys atsisakė Seimo nario mandato), už rinkėjų balsus, gautus Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose, kasmet apdovanojama 1/3 milijono eurų dotacija. Tuo tarpu keturios partijos (Lietuvos centro sąjunga, Lietuvos socialdemokratų darbo partija, Lietuvos žaliųjų partija ir Politinė partija „Lietuvos sąrašas“), turinčios vienmandatėse apygardose išrinktus Seimo narius, apskritai negauna lėšų iš valstybės biudžeto. Analogiška neskaidri situacija ir su tomis partijomis, kurios turi išrinktus savivaldybių tarybų narius.
Taip pat kelia abejonių įstatymo leidėjų apsisprendimas į Valstybės biudžeto asignavimų paskirstymo modelį neįtraukti pačių populiariausių Respublikos Prezidento rinkimų, o Seimo rinkimuose už politinių partijų kandidatus paduoti balsai sudubliuojami, susumuojant balsus daugiamandatėje apygardoje ir vienmandačių apygardų pirmajame bei antrajame turuose. Taip pat yra pagrindo manyti, kad Valstybės biudžeto asignavimų skyrimas politinėms partijoms už balsus, atiduotus Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose, kai rinkėjai balsuoja už konkrečius asmenis, gali prieštarauti konstituciniam laisvo mandato principui, nes riboja kandidato laisvę rinktis ir numato valstybės finansinę paramą tik partiniams kandidatams. Politologai vieningai teigia, kad rinkėjai balsuoja už asmenybes, tačiau pinigus už tuos balsus gauna partijos.
Turbūt daugelis pamename, kad siekiant politinių partijų finansavimo skaidrumo buvo atsisakyta juridinių asmenų paramos galimybių ir tai buvo viena iš priežasčių numatyti finansavimą iš valstybės biudžeto. Galbūt dabar toms partijoms, kurios negauna Valstybės biudžeto asignavimų, reikėtų leisti juridinių asmenų paramą. Manau, kad tai paskatintų valstybės remiamas partijas siekti teisingo valstybės lėšų padalijimo. Dabar tokio intereso nėra ir politinės konkurencijos sąlygos toli gražu nelygios. Jeigu G. Palucko socialdemokratai savo lyderio reklamai gali skirti 300 tūkstančių eurų, tai pagal įstatymą diskriminuojamoms partijoms tenka verstis iš nario mokesčio taupant kiekvieną centą.