Tai kodėl taip blogai turime, klausite jūs? Todėl, kad per mažai dirbame, per mažai stengiamės ir per daug tingime, štai kodėl.
Tenka išvažiuoti iš Lietuvos (geriausia – ir iš Europos, nes Europa yra visa paskendusi tingėjime), nuvažiuoti į Ameriką, kad suprastum, kaip Lietuvoje mes nenorime dirbti ir norime gerai turėti, ir esame konkrečiai nupušę, nusvaigę ir tikrai tikime pasakomis, kad turtas atsiras iš niekur pats savaime.
Mus, kaip tautą, reikia gerai pakratyti už ausies, ir gerai būtų dar išperti ir aprėkti, kad atsibustume.
Kur Lietuvoje bepasisuksi, visi visą laiką atostogauja ir pasiėmę laisvas dienas kekėmis ir pundais. Kur bepaskambinsi, visi jau išėję, dar neatėję, dabar ilsisi, šiandien jau nebus, oi tik kitą savaitę, bet ir tai po klaustuku.
Prekybos centruose pardavėjos nuolatos pietauja ar sėdi tualete, ar dar kažką daro, pasikabinusios ant užrakintų durų laikrodėlius, kad jų dabar nėra ir gal greitai bus, o gal ir ne. Jos ne vergės, kad aštuonias valandas dirbtų.
Vasara yra totali ir visiška tragedija: aš nežinau, kiek žmonės šitoje šalyje turi atostogų, bet atrodo, kad keturis mėnesius per metus, arba daugiau. Neskaitant valstybinių švenčių ir raudonų kalendoriaus dienų, kurių jau tuoj bus trisdešimt, nes kiekvienai grybų šventei arba bulviakasio pradžiai tuoj bus skirta po laisvą valstybinę dieną. Ir vis negana, ypač Vėlinėms, kurioms jau kažkas norėjo prirašyti ar tris, ar keturias laisvas dienas. Tai ką ten smulkintis, tegu visą lapkritį irgi niekas nedirba, galės po penkis šimtus artimųjų kapų apgrėbti.
Mes – vienintelė tauta žmonijos istorijoje, turinti net tris valstybingumo šventes kasmet ir norinti jų dar daugiau. Kovo 11-oji, vasario 16-oji ir liepos 6-oji, ir mums dar negana, padarysim laisvadieniais dar ir kokią nors kariuomenės dieną, aviacijos dieną, geležinkelio dieną ir tarptautinę bitkoininko ir startapų steigėjo dieną, ir tegu visos būna laisvos.
Juokingiausia, kad visi mūsų šalyje rimtai tebekalba, kad lietuviai yra darbščiausia tauta pasaulyje, stebinanti visus užsieniečius savo pasišventimu darbui. Bitės ir korėjiečio mišinys, lietuvis darbininkas-rekordininkas. Ar taip sakantys pažįsta kalendorių? Pabandykit kokiame nors biure ką nors rasti darbo vietoje penktadienį po antros valandos. Penktadieniais dirba tik darbo didvyriai, bet ir jie tik iki pietų. Kitomis dienomis oficialiai dirbantys žmonės vežioja vaikus po mokyklas, baseinus, jogos treniruotes, ir būna arba tik ką išvažiavę, arba dar negrįžę. Kas neturi vaikų, vežioja į grožio salonus šuniukus ir kates, arba iš bėdos mamą į ligoninę, nes mama taksi neima iš principinių įsitikinimų. Svarbiausia – nebūti darbe, nekelti telefono ir nustatyti automatinį elektroninio pašto atsakymą, kad šiuo metu manęs nėra, ir jei jūsų reikalas skubus, tai jums nepasisekė.
Išsisukinėjimą nuo darbo jie vadina „darbo ir asmeninio gyvenimo balansu“. Apie balansą šneka ir tie, kas dirbti dar nepradėjo, bet balansą jam jau paduok, ir dar vokišką algą. Ir atostogas tokios trukmės kaip Afrikoje, kur keturių valandų pietų pertrauka skirta miegui po palme.
Aš nežinau, kelintą kartą – dvidešimtą, trisdešimtą – atvažiuoju į Ameriką, bet kaskart mano pirma reakcija yra tokia: lietuviai nežino, ką reiškia dirbti. Eilinė maisto prekių parduotuvė Amerikoje dirba iki pirmos valandos nakties, kitos – visą parą, ir kavą ir riestainius parduodančios įstaigos atsidaro penktą valandą ryto. Per Velykas ir Kalėdų dieną – pusę šeštos. Tai visiems normalu. Sekmadienį dirbti? Žinoma. Net liepos ketvirtąją, Nepriklausomybės dieną, beveik viskas atidaryta: parduotuvės, kirpyklos, restoranai, autoremonto dirbtuvės, tatuiruočių salonai – nes visiems reikia pinigų.
Lietuviams irgi reikia pinigų, bent jau jie taip sako, tačiau jie nesiruošia nieko daryti, kad jų uždirbtų. Lietuvis guli ant sofos ir rašo nauju išmaniuoju telefonu feisbuke, kad jam blogai moka ir prastos gyvenimo sąlygos. Ir kad jo nevertina. Tu į save pasižiūrėk ir pasakyk, už ką tave vertinti? Kad turi pavardę, vardą ir asmens kodą?
Ir lietuviams norisi dirbti dar mažiau. Nuolatos girdėti tinginių bliovimai apie tai, kad parduotuvėms reikia uždrausti dirbti sekmadieniais, kad dirbantieji pailsėtų ir būtų su šeimomis. Nes juos, supranti, prievarta varo dirbti į prekybcentrį, jie ne patys pasirinko.
Kai jie darbo vietoje, lietuviai slampinėja surūgę ir atrodo taip, lyg darytų mums visiems paslaugą atėję į darbą. Krapštytis ir slankioti kaip numirusiai medūzai surauktu veidu yra norma. Šypsotis neišeina ir nenori. Būti linksmiems darbe – dar ko. Džiaugtis klientu ir jam rodyti entuziazmą? Nesulauks. Grabe matė visus klientus ir visą aptarnavimą, tfu ant visos bendrovės, kuri moka jam algą, viršininkas debilas, savininkai vergvaldžiai, valdžia dangsto ir pataikauja nusikalstamam verslui, vienu žodžiu, net nesitikėkit, kad kas nors čia šokinės ir stengsis, pamirškit.
Lietuvis yra įsijautęs į nevykėlio, aukos ir neteisingai atlyginamo vergo vaidmenį ir eina į darbą tik todėl, kad ten nemokamas internetas.
Kai mieste išrausiama kokia gatvė ir 20 valandų iš 24 per parą niekas nevyksta, ir kas nors apie tai parašo ir paklausia, kodėl, prasideda skerdyklos kvyksmas: TAI NEJAUGI ŽMONĖS DABAR ROBOTAI, JIEMS REIKIA PIETAUTI, ILSĖTIS, VAKARIENIAUTI IR PUSRYČIAUTI. Kaip jūs drįstate! Kai kažkada paklausiau, kodėl Lietuvoje negalima remonto darbų gatvėse dirbti trimis pamainomis, su prožektoriais, ištisą parą, visi piktinosi, kaip galima tokį siaubą net sugalvoti. Ar mes kokie vergai?
Paskui protai persijungia ir išsiklaipo tiek, kad greitoji su ligoniu pakeliui dar užsuka pirkinių, nes turi būti, suprantate, gyvenimo ir darbo balansas. Ne už kalnų laikas, kai chirurgas operacijos viduryje išeis papietauti arba veš žmoną į kirpyklą, nes jis irgi žmogus.
Aš nežinau, kaip šitai pakeisti žmonių mąstyme. Anksčiau naiviai maniau, kad žmonės norės daugiau turėti, gražiau gyventi, ir nuo to pradės daugiau dirbti. Pasirodo, nieko tokio lietuviui nereikia. Neteikia jam gražesnio gyvenimo, didesnio namo, naujesnio automobilio.
Jam norisi tik pasiimti laisvą dieną, geriau – kelias, arba išvis užrakinti duris, pakabinti kokį infantilų ženklą, kad „žmogeliukai atostogaus iki rudens“, ir džiaugtis tingėjimu.
