Kaip gali valstybę valdyti dauguma – niekuo neišsiskirianti minia, kurią geriausiai apibūdina žodis „normalei“?

Normaliai laikomės, normaliai uždirbam, normaliai vertinam normalius. Taip normaliai gyvendami demokratijos sąlygomis, turėdami normalią laisvę – galėdami rinktis iš alternatyvų sąrašo, stokodami tik savo pačių idėjų tą sąrašą užpildyti, daromės nerimastingi ir mažai pakantūs. Kaip ir viskas normalei, bet niežti kažkam užduoti į snukį. Ne, aiškios priežasties nėra, tiesiog viskas taip pilkšvai ir diena iš dienos. Bet va yra dar kažkur ir tie kiti, kurie ne mes, kurie kitaip. Jiems taip ir knieti išmalti kramtyklę.

Bent jau žodžiais, nes viskas užkniso. Gomosekai ir juos palaikantys liberastai, Stambulo konvencija – genderizmas – Lietuva pavojuje, alus pabrango, vadovas reikalauja dirbt ir iš viso, ko tos bobos dar nori? Vat anksčiau buvo geri laikai, vyrai dirbo, žmonos augino vaikus, plovė, skalbė, gamino, prižiūrėjo, rūpinosi, kaskart duodavo, tulpės tik kovo 8 – ios proga. Partija viena, vadas vienas, taisyklė irgi viena – žemiau galvą. Po trisdešimties laisvės metų dėl kosminių globalios informacinės virtualrealybės greičių, apie kuriuos dabar prikeltas Platonas ir šimtmečio apmąstymui bei susivokimui pritrūktų, jau ieškome išgelbėtojo. To, kuris imtų ir vienąkart taip pakratytų, kad maža nepasirodytų. Kurio visi klausytų ir pagaliau vėl būtų tvarka.

Po trisdešimties laisvės metų dėl kosminių globalios informacinės virtualrealybės greičių, apie kuriuos dabar prikeltas Platonas ir šimtmečio apmąstymui bei susivokimui pritrūktų, jau ieškome išgelbėtojo. To, kuris imtų ir vienąkart taip pakratytų, kad maža nepasirodytų. Kurio visi klausytų ir pagaliau vėl būtų tvarka.

Per trisdešimties metų išalkome naujo diktatoriaus ne vien dėl to, kad kaimyno pavyzdys šalia. Ir ne tik dėl Stasio Šalkauskio taiklaus, apnuoginančio ir skaudaus pastebėjimo, kad lietuvių tauta nuolat ilgisi svetimos valdančios rankos ir pačių prisidavimo vergijon. Jei diktatoriaus nėra išorėje, okupuojamės patys. Šimtmečių istorija įspaudė antrojo, atsiliekančiojo mentalitetą. Karta iš kartos kalamas, provincijos ir nepilnavertiškumo sindromo paveiktas vertybes aiškiai lyg Karavadžo paveiksluose atspindi paprasto Lietuvos valstiečio įprotis bučiuoti ponui ranką. Kunigėliui - dešimtinę, daktarytei - kavas ir prie kavas, seniūnui – kumpio šmotą, seimūnui – arielkos butelką.
Paprasta kaip nuo stulpo iki pietų. Ir labai patogu.

Vietinis bažnytkaimio vadukas, aukštesnės prabos Pagėgių komskis, aukščiausios mosties diktatorius Daukanto Vyskupų rūmuose –generalgubernatoriaus rezidencijoje – visi jie sprendžia už mus, vaidinančius antraplanius aukos vaidmenis. Lietuviškasis #metoo variantas, kai pats save negailėdamas jėgų viešai vanoji ir pats rėki badydamas aplink visus pirštais. Rusiškos trąšos rieda vagonais, verslas bruka dėžutes su eurais, Seime rietenos dėl to, kas ką pasakė vietoje valstybei naudingų sprendimų – tai vis jie, tie, anie ir kiti, tik ne mes. Blogietis tirono soste atsako už viską, jis kaltas dėl šito ir to, o ypač – dėl manęs paties. Visi nepasiekti obuoliai rūgštūs, dirbame vištų fermoje Vestfylde, nes Lietuva privertė emigruoti. Žodžiu, leiskit turėt antrą pilietybę, nes myliu tėvine. Tik per atstumą, po darbo ir devinto alaus bokalo.

Absoliuti valdžia išlaisvina. Dučė, imperatorius, faraonas, monarchas ar caras visus sulygiuoja – lieka tik jis, rūmai su svita ir struktūromis bei likusi liaudis, sutinkanti ir susitaikanti su tokia padėtimi. Labai svarbu, kad liaudyje – visi lygūs. Žmonės jaučiasi nelaimingi ir socialiai neteisingai vertinami, kai kažkas turi daugiau, gražiau, aukščiau, ypač, kai visiems galimybės ir laisvės turėti yra daugmaž vienodos. Gerai jaučiamės tada, kai pasilyginę galime sakyti, jog esame –esni už kitą.

Labai svarbu, kad liaudyje – visi lygūs. Žmonės jaučiasi nelaimingi ir socialiai neteisingai vertinami, kai kažkas turi daugiau, gražiau, aukščiau, ypač, kai visiems galimybės ir laisvės turėti yra daugmaž vienodos. Gerai jaučiamės tada, kai pasilyginę galime sakyti, jog esame –esni už kitą.

Viename socialiniame tyrime dviem žmonėms pažadama atiduoti 100 eurų, jei jie sutars, kaip juos pasidalinti. Jei nepasidalins – nei vienas nieko negaus. Vienas iš jų (iš tiesų, tyrėjas) iš karto pasiūlo dalintis taip: 90 eurų jis pasiima pats, 10 eurų lieka antrajam. Jaučiate? Kaipgi taip? Neteisinga, negražu, nelygu. Bet jei antrasis sutiktų, jis taptų 10 eurų turtingesnis, nesutikęs gi liktų su apskritu nuliu. Racionalus protas sako, kad geriau žvirblis saujoj, nei jautis girioj, ir vis tiek devyni iš dešimties lieka su nosimi. Va taip va ir kasdienėje buityje – geriau tuščiomis kišenėmis, bet išdidūs ir alkani – visi. Ačiū tironui.

Už didesnę kontrolę – taip pat. Kai nėra demokratijos, nėra ir žmogaus teisių. Taisyklės galioja visiems lygiai vienodai, žinoma, tiems, kurie lygūs. Didesnė taisyklių kontrolė – mažiau taisyklių pažeidimų. Apgavai – netekai kelialapio vasarą Šventojon. Pavogei – sėdai. Kastuvu uždaužei merginą dėl metalo gabalo, pavadinto „Audi“ – elektros kėdė arba šūvis pakaušin.

Tvarkinga tvarka. Laikraščiai rašo tik geras naujienas, teatre vėl Tuminas, šlovė armijos sporto klubui, repertuare pirmais numeriais visur visada kariuomenės dūdų orkestras. Autokratija tiksliai atkartoja žmonijos ir visos gamtos evoliucijos dėsnį – išlieka ne stipriausi, o geriausiai prisitaikę. Demokratijai viso labo keli šimtai metų, o primatų bendruomenėms – milijonai. Vienas alfa patinas – reproduktorius – gelbėtojas ir prisitaikiusiųjų banda. Nereikia būti lyderiais, idėjų kūrėjais. Vadas jau yra, o idėja vis ta pati, išliekanti, nekintanti, neįmantri – šlovinti carą. Gerai veikianti sistema reikalauja tik paklusti ir daryti, kas liepiama. Be to, imperatoriai retai miršta sava mirtimi, įprasta juos matyti žemyn galva arba be galvos po giljotina. Drakonas žuvo, šlovė drakonui.

Vienas alfa patinas – reproduktorius – gelbėtojas ir prisitaikiusiųjų banda. Nereikia būti lyderiais, idėjų kūrėjais. Vadas jau yra, o idėja vis ta pati, išliekanti, nekintanti, neįmantri – šlovinti carą.

Kai visi lygūs daro tai, kas liepiama, būtinai turi atsirasti tie, kurie nori nedaryti, daryti kitaip arba šūkalioti apie pasirinkimo laisvę ir priespaudą. Ir čia ne koks žmogaus giminei ypatingas bruožas. Tokių nukrypėlių santykį dar Mendelis nustatė kryžmindamas žirnius, beje, su paveldimumu tai neturi nieko bendra.

Evoliucijos (dievo) jau taip surėdyta, kad 5 +/- 2 iš 100 pasėtų žirnių gaunasi visai nevykę. Neprisitaikę. Evoliucijos mokslas sako, kad taip yra dėl to, kad jei iš esmės pasikeis aplinkos sąlygos, tai tie penki plius minus du išliks, o likę žus. Žmonės, aišku, dažniausiai ne žirniai, bet nežiūrint to, caro – baudžiauninkų sistema puikiai atliepia ne tik gausiai ir gerai derančios daugumos, bet ir nukrypusios mažumos poreikius.

Vietoje keistų ir daugumai beprasmių kovos „už“ objektų demokratijos sąlygomis – teisės neparduoti žemės užsieniečiams, pirkti parduotuvėse vyną po 15 val. sekmadieniais ar didesnių algų medikams, mažuma diktatūros atveju turi aiškų priešinimosi ir kovos „prieš“ subjektą. Visiški ekstremalai tokioje mažumoje įgyja savipateisinimą sprogdinti vaikų darželius, kiti įsiprasmina tapę kankiniais, o didžioji mažumos dalis teisingai ir teisėtai pasišvenčia būti savo tautos ir šalies gelbėtojais.

Bet svarbiausia, ką despotija duoda liaudžiai, tiek prisitaikančiai daugumai, tiek pašiaušusiai keterą mažumai, yra viltis. Žmogus gyvena viltimi, kad ateityje bus geriau. Kai esi laisvas, pats atsakai už savo veiksmus, pats kuri gėrį ir gerbūvį. Kai (kol nepradedi lyginti) gyveni pakankamai gerai, sunku tikėtis, kad labai greitai bus dar geriau. Gali susikurti baubą po lova ar priešą už vartų, gali priešu laikyti sodo ar lovos kaimyną, tada sakyti, kad jei jų nebūtų, būtų geriau, tačiau netgi tuo patikėjus, viltis gyventi geriau yra kažkokia netikra. Tironas išsyk viską sudėlioja į savo vietas – viskas blogai, mes dėl to nekalti ir todėl širdyse dega viltis, kad jį nuvertę, gyvensime nepalyginamai geriau. Po metų penkerių, maksimum dešimties būsime kaip Švedija. Viltis ir tikėjimas iš čia ir dabar perkelia į ten ir ateityje. Gyvenimas svajonėmis duoda prasmę ir tikslą. Kančia ir vargas atneša saldžius vaisius. Gėris nugali blogį, po tamsos ateina šviesa ir kiti panašūs niekai, opiumas liaudžiai. Viltis tampa gyva, apčiuopiama, personifikuota, įprasminta priespaudos, tikros ar įsivaizduojamos, suardymu.

Bet svarbiausia, ką despotija duoda liaudžiai, tiek prisitaikančiai daugumai, tiek pašiaušusiai keterą mažumai, yra viltis. Žmogus gyvena viltimi, kad ateityje bus geriau.

Platonas manė, kad išminčių autokratija yra vienintelis teisingas kelias valdyti valstybę. Lietuva jau nebėga, bet šuoliuoja vienokios ar kitokios autokratijos link. Ir išminčių, ypač artėjant prezidento rinkimams, kaip grybų po lietaus randasi. Demokratijos sausra ir išminčių gausa suteikia vilties. Kad tik kaip nors neapsigavus.