Aš ir pats jaučiuosi išdavęs savo vertybes – žadėjau šį pasaulio čempionatą boikotuoti nežiūrėdamas jo transliacijų, nė žodžio nekomentuodamas interneto socialiniuose tinkluose. Jei jau parsidavėlei FIFA-i neužteko nuovokos atimti iš Rusijos teisę rengti pasaulio čempionatą po Krymo aneksijos, Malaizijos lėktuvo numušimo ir cheminio ginklo panaudojimo Solsberyje, kaip nors apseisiu be futbolo. Net kai jį didele raiška tiesiogiai transliuoja mano mylima LRT televizija.
Ištverti, deja, nepavyko pirmiausiai todėl, kad sportas be jokios politikos gali egzistuoti tik bukagalvių futbolo sirgalių, nesuvokiančių į kokią šalį atvažiavo pašūkauti už savo komandą, galvose.
Ignoruodamas tai, kas vyksta stadionuose, pajutau nebesuprantantis už aikštelės ribų, ypač pačioje Rusijoje, nuvilnijančių jau visai ne sportinių, o absoliučiai politinių vertinimų, komentarų ir diskusijų.
Kai Rusijos prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas savo šalies komandos laimėjimą prieš ispanus palygina su pergale „Didžiajame tėvynės“ (jie taip vadina tą Antrojo pasaulinio karo dalį, kai nustojo būti Hitlerio sąjungininkais) kare, o kroatų futbolininką Domagojų Vidą, po ketvirtfinalio pergalės prieš Rusiją privačiame vaizdo įraše pasveikinusį Ukrainą, kurios klube Kijevo „Dinamo“ jis žaidžia, rusai apskundžia FIFA, nieko išskyrus politiką čia nelieka. Kaip nebuvo ir 1936 m. Berlyno bei 2014 m. Sočio olimpiadose.
„Mūsų rinktinė gera, valdžia, švelniai tariant, bloga ir šitos musės nuo šitų kotletų – neatskiriamos. Jie patiekiami vienoje lėkštėje, todėl privalai arba valgyti visą patiekalą, arba patraukti šalin“, – rašo Rusijos žurnalistas Ilja Milšteinas.
Todėl pirmasis mano įrašas feisbuke pasaulio futbolo čempionato tema buvo žodžiai „Слава Україні! (Šlovė Ukrainai)“ iškart po kroatų pergalės pusfinalyje prieš anglus – ypatingo grožio rungtynių, per kurias rusų sirgaliai stadione gėdingai švilpė, vos tik D. Vida prisiliesdavo prie kamuolio. Todėl sekmadienį žiūrėsiu finalą ir sirgsiu už kroatus iki pabaigos.
Tik prašau lietuvių, kurie tai supranta panašiai kaip aš, per finalą ir po jo susilaikyti nuo rasistinių komentarų apie Prancūzijos rinktinę, kurioje žaidžia nemažai juodaodžių iš Afrikos kilusių futbolininkų. Jau dabar tokių replikų kur ne kur pasitaiko, o įkaitus aistrioms ne vienam įtemptų varžybų žiūrovui raidės feisbuko įrašuose dėliojasi greičiau, negu veikia smegenys.
Stebėti pasaulio futbolo čempionato į Rusiją suvažiavę sirgaliai, prisipirkę matrioškų ir marškinėlių su sovietine simbolika, grįš namo ir parsiveš įspūdį, kad Rusijos gatvėse nevaikšto meškos, o už džiūgavimą viešoje vietoje policija jų nei nušauna, nei sodina už grotų. Spėjusieji išgerti alaus su čiabuviais netgi papasakos, kad paprasti rusai – svetingi, draugiški ir gerokai panašesni į europiečius, negu jie galėjo įsivaizduoti. Jei tik nepaklaus, kieno yra Krymas.
O tuo metu, kai ta šalis apsimeta civilizuota, už 318 km į šiaurės rytus nuo Maskvos, Ivanovo mieste, asenizatorius gesina degantį automobilį „Gazel“ skystomis išmatomis, nes ugniagesių sulaukti nėra vilties. Automobilis vis tiek sudega.
„Ačiū, Rusijai, ačiū Rusijos valdžiai, ačiū prezidentui Putinui. Tai buvo nuostabu, didžiulė sėkmė“, – varžybų šeimininkams be muilo lenda į tamsiąją FIFA prezidentas Gianni Infantino.
Būtent toks ir buvo V. Putino režimo tikslas – sujaukti mąstymą nedaug apie tikrąją padėtį Rusijoje ir pasaulio politinius įvykius nutuokiantiems vakariečiams. Paskui bus lengviau jiems prakišti visokių „Sputnikų“ ir „Russia today“ transliuojamą propagandą, netikras naujienas ir įpiršti abejones Vakarų žiniasklaidos pranešamomis žiniomis apie agresyvius Kremliaus veiksmus. Nes paviršutiniška asmeninė patirtis visada laimi prieš objektyvią tiesą.