Ne pirmą kartą visuomenę kvietęs susitelkti bendram tikslui atstatyti Gedimino pilį, Kaušpėdas šį kartą labai detaliai kalba apie tai, kokia ta pilis galėtų būti. Kiekvienas jau galime virtualiai pasivaikščioti būsimos pilies menėse, pamatyti ją iš skirtingų rakursų ir taip priartėti prie vizijos, kurią siūlo vienas Lietuvos laisvės architektų.
Kažkada būta panašaus kalibro iniciatyvų. Pasaulinio garso architektė Zaha Hadid Neries pakrantėje „statė“ garsųjį Guggenheimą. Kalbėta ir apie oro gondolų, kitus panašaus pobūdžio projektus Vilniuje, kuriuos apibendrintai galime vadinti svajonėmis miestui.
Ar šiandien Vilnius turi svajonę? Ir kodėl svarbu ją turėti.
Didelės svajonės dažniausiai suvienija ir telkia bendram tikslui. Mano jau minėtas Algirdo Kaušpėdo pilies projektas – rimta paraiška į svajonę. Problema ta, kad griūvantis, leisgyvis ir baimę keliantis Gedimino kalnas miesto gyventojams ir svečiams labiau asocijuojasi su siaubo filmo ar gero trilerio filmavimo aikštele, nei su didinga, stabilia, ilgaamže erdve svajonėms įgyvendinti. Prie pilies ir Gedimino kalno baisu liestis, ten negalima nueiti, ką jau kalbėti apie dar vienas dideles statybas.
Aš nesu tikras, ar atstatyti Valdovų rūmai kada nors kam nors buvo svajonė, bet šiandien su savo svečiais vaikštinėdamas įspūdingomis ekspozicijų salėmis nuoširdžiai didžiuojuosi, kad turime tokią vietą. Kad turime erdvę, kurioje gali vykti aukščiausio rango valstybės vadovų susitikimai, priėmimai, pasitarimai, konferencijos, koncertai.
Praktiški pabaigtas Modernaus meno centras buvusioje kino teatro „Lietuva“ vietoje – irgi svajonė. Tik konkretaus žmogaus. Viktoras Butkus savo svajonę dovanoja miestui ir už tai jį labai gerbiu. Kartais ir pats taip elgiuosi.
Miestui reikia ne tik gero „ūkininko“, bet ir vizionierių, gerų idėjų (vadinkime jas svajonėmis) prodiuserių, kurie imasi to, kas iš pažiūros atrodo neįmanoma. Aš pats dažnai imuosi idėjų, kurios daugumai iš pradžių atrodo neįgyvendinamos.
Pavyzdžiui, aš jau kurį laiką labai noriu, kad Vilnius taptų Europos inovacijų, fintech ir blockchain sostine. Šiam tikslui pavyko sutelkti ne tik Blockchain centro komandą, bet ir valstybinių institucijų žmones, labai padeda Ekonomikos ir inovacijų, Finansų ministerijos, pasaulyje dirbantys Lietuvos konsulai, mūsų komercijos atašė, nes tai visų bendras tikslas, Lietuvos ateities klausimas.
Galvoju, kad labai norėčiau, jog mūsų mieste kurtųsi pasaulyje garsiausios technologijų įmonės, kad kuo daugiau sėkmingų verslų būtent Lietuvoje turėtų savo atstovybes. Patikėkit, vis mažiau pasaulyje reikia aiškinti, kas ta Lietuva ir kur tas Vilnius.
Norėčiau, kad mūsų miestas taptų socialinių inovacijų Lietuvai (ir Europai) vėliavnešiu. Kad viešose erdvėse būtų ne tik tvarkinga, bet ir komfortiška, patogu.
Esu daug apkeliavęs ir daug matęs. Miestui dvasią, veidą ir jausmą (tą tikrąjį feel) suteikia žmonės, kvapai ir garsai. Kodėl Paryžius mūsų galvose kvepia levandomis, Roma – smilkalais? Niujorkas asocijuojasi su kamščiais ir tūkstančiais automobilių, o Ciurichas dvelkia visiška ramybe? Nes tai tam tikras feel, kurį kiekvienas pagauname pavaikštinėję to miesto gatvėmis.
Polėkio sostinei šiandien tikrai suteikia zvimbiantys elektriniai paspirtukai, atnaujintose miesto erdvėse laiką leidžiantys miestiečiai ir vaikai prie fontanų. Po darbo praktiškai visur mieste gali pamatyti bėgantį, dviratį minantį, sportuojantį žmogų. Gal tai ir yra mūsų Vilniaus feel?
2019 metų pradžioje rinksime miestų merus. Gal pradėkime jau dabar klausti kandidatų: o kokia Jūsų svajonė miestui, kokiai svajonei telktumėte žmones. Man atrodo, kad tai labai svarbu.
NB: beje, ar žinote, kokia Visvaldo Matijošaičio sėkmės formulė? Jis padarė tai, apie ką visi seniai svajojo. Jis sugrąžino pasididžiavimą savo miestu. Tai yra feel.