Kaip ne kartą yra pripažinęs savo interviu, A. Babčenka pradžioje laikėsi didžiavalstybinių pseudopatriotinių nuostatų, troško kvapą gniaužiančių nuotykių ir žygdarbių, tačiau pamažu jo požiūris į daugelį dalykų ėmė keistis. Arkadijus netrukus suprato, kad jo gimtoji Rusija galutinai pasuko neapykantos, įtampos eskalavimo, agresijos prieš kaimynus ir atviro susidorojimo su kitaminčiais keliu. Pačios baisiausios diktatūros link.

Po kritiškų atsiliepimų internete apie Maskvos valdžią ir jos vykdomą politiką autoriui pradėtos kelti sufabrikuotos bylos, pasipylė anoniminiai grasinimai susidoroti. Likti toliau gyventi Rusijoje reiškė pakliūti į kalėjimą arba atsisveikinti su gyvybe. 2017 m. vasarį A. Babčenka persikėlė į Kijevą, kur įtikinamai demaskuoja ir griežtai kritikuoja grobikiškus Kremliaus režimo veiksmus Ukrainos atžvilgiu.

2018 m. gegužę visą pasaulį sukrėtė žinia, kad A. Babčenka nužudytas, bet netrukus paaiškėjo, kad mirties inscenizavimas tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija siekiant sulaikyti žurnalisto žmogžudystę rengusius slaptųjų Rusijos tarnybų finansuojamus asmenis. Šiuo metu A. Babčenkai skirta apsauga, jis priverstas gyventi gana suvaržytas, bet nutraukti veiklos nesirengia.

Knygoje „Karas: Čečėnijos tragedija“ autorius prisimena savo patirtį Čečėnijos kare, kai aštuoniolikmetis naivus vaikinas pateko tiesiai į mėsmalę. Knygoje rusų kariuomenė vaizduojama kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gauja. Karas tokiems – galimybė nevaržomai prievartauti, prisiplėšti ir išvengti kalėjimo. Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir nežabotas godumas. Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais. Būtent tai, pasak A. Babčenkos, ir yra siaubingiausia.

Mes nežinome, dėl ko kariaujame. Neturime tikslo, moralinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku už ką <...>. Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės, it susmirdęs sunkus debesis, tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti.

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

Knygos „Karas. Čečėnijos tragedija“ viršelis

***

Čia nėra užnugario, taigi nėra kur atitraukti kareivių, kad pailsėtų, vis dėlto ir mums pasitaiko viena kita ramesnė diena. Tokiomis dienomis nustojame būti kareiviais ir tampame paprastais vaikėzais: kartais linksmais, kartais išvargusiais, dažniausiai – piktais ir suirzusiais, bet vaikėzais. Tokiomis dienomis nusimetame uniformas, o kartu su uniformomis nusimetame ir karą. Nustojame kalbėtis apie mirtį ir žudymą, lengvai pamirštame viską, kas baisu, kas mums nutiko vakar, ir paprasčiausiai gyvename. Kaip tik todėl kiekviena minutė tokia ryški. Pozuojame iki kelių nukirptomis apatinėmis kelnėmis ir žaidžiame – juk nespėjom prisižaisti taikos sąlygomis, gaudome tarantulus ir įkaliname juos stiklainiuose, arba ryjame saldainius, užsigerdami saldžiu kondensuotu pienu, arba šaudome traseriais. Berniukiško potraukio prie ginklų nenužudė net uraganiniai apšaudymai, todėl poilsio valandėlėmis leidžiame į dangų traserius ar pyškiname į stiklainius.

Vos prasidėjus mūšiui visas tas kvailystes lyg vėjas nupučia, lieka tik vienas noras – išgyventi. Nustojame būti žmonėmis, virstame žudymo mašinomis. Berniukai? Mūsų tokios pat rankos kaip suaugusių, tokie pat raumenys, ir nors mes silpnesni už suaugusį vyrą, tačiau ne ką prasčiau sugebame nusitaikyti į judančią figūrą ir paspausti gaiduką.
Ištrauka iš knygos „Karas. Čečėnijos tragedija“

Mums dar taip knieti pakvailioti.

Mes keisti berniukai: suaugusių žmonių akys, suaugusių žmonių pokalbiai, daugelis iš mūsų jau žili, o akys nespindi linksmybe net mums šypsantis, – ir vis dėlto mes vaikai.

Bet vos prasidėjus mūšiui visas tas kvailystes lyg vėjas nupučia, lieka tik vienas noras – išgyventi. Nustojame būti žmonėmis, virstame žudymo mašinomis. Berniukai? Mūsų tokios pat rankos kaip suaugusių, tokie pat raumenys, ir nors mes silpnesni už suaugusį vyrą, tačiau ne ką prasčiau sugebame nusitaikyti į judančią figūrą ir paspausti gaiduką. Pinčiui ar Drumzlui dar nėra nė devyniolikos, bet jie jau žudė žmones. Neturime nei amžiaus, nei pomėgių, nei interesų; virstame žvėrimis, klausa jautri kaip kačių, akys geba pagauti menkiausią judesį; mes žinome, kada reikia slėptis ir prisiploti prie žemės, o kada bėgte kirsti atvirą plotą; mokame orientuotis naktį ir iš klausos nustatyti atstumą iki kalenančio kulkosvaidžio. Kiekvienas iš mūsų spėja parkristi ant žemės likus sekundės daliai iki sprogimo; šito neįmanoma paaiškinti, galima tik patirti: štai sėdi prie laužo ar bėgi per kiemą – ir staiga jau guli veidu įsikniaubęs į gruntą, o ant tavo nugaros ir galvos byra grumstai, ir supranti, kad prasidėjo apšaudymas; ir nors negirdėjai nei švilpimo, nei šūvio, jautei ore skriejant miną, žinojai apie ją kiekviena savo kūno ląstele – organizmas staiga suskyla į milijardus sudedamųjų dalių ir pasidaro milžiniškas kaip visata, ir tu jauti savo viduje kiekvieną ląstelę, ir kiekviena tavo ląstelė, kiekvienas jos branduolys nori gyventi – gyventi! Neįtikėtina baimė nutvilko visą kūną, ir tu guli įsispraudęs į žemę, o skeveldros skrieja virš galvos, bet nė viena nekliudė tavęs. Jei pasikliautume savo jausmais ar protu, seniai būtume lavonai. Instinktai suveikia greičiau.

Taip mumyse kalba pačios gyvybės balsas, ji verčia mus kristi ir ieškoti kuo gilesnės duobutės, kruta viduje kaip glitus šaltas kirminas, bet tik ji mus ir gelbėja.

Žiaurumu mes kartais pranokstame suaugusiuosius – tiesiog todėl, kad jauni. Vaikai žiaurūs iš prigimties. Žiaurumas – vienintelis dalykas, išduodantis tikrąjį mūsų amžių. Jis ir padeda likti gyviems ir žudyti kitus.

Kare žmogus – apskritai ne žmogus, o kažkoks kitas padaras. Mes turime ne penkis pojūčius – turime šeštą, septintą, dešimtą; jie kaip čiuptuvai išauga iš mūsų kūno ir suauga su karu – mes jais ir jaučiame. Žmogui, kuris nekariavo, neįmanoma papasakoti apie karą, ir ne todėl, kad jis kvailas ar nenuovokus, tiesiog todėl, kad jis neturi jausmų, kuriais įmanoma jį užčiuopti. Taip pat kaip vyrui nelemta išnešioti ir pagimdyti vaiko. Taip pat kaip aklam neįmanoma paaiškinti, ką reiškia žalia spalva.

Apsunkusi raudona saulė iš lėto leidžiasi už horizonto. Kartu su saule mirštame ir mes. Mes neturime amžiaus, mūsų gyvenimas – viena diena. Mes gimstame auštant, iki vidudienio suvyriškėjame, o vakare mirštame. Sukamės, malamės, gyvename savo gyvenimą. Šiandien mes jau sẽniai. Mums dvidešimt dvi valandos penkiolika minučių.

Žiaurumu mes kartais pranokstame suaugusiuosius – tiesiog todėl, kad jauni. Vaikai žiaurūs iš prigimties. Žiaurumas – vienintelis dalykas, išduodantis tikrąjį mūsų amžių. Jis ir padeda likti gyviems ir žudyti kitus.
Ištrauka iš knygos „Karas. Čečėnijos tragedija“

Gretimame pulke žuvo penkiolika žmonių iš karto. Važiavo šarvuotu „Uralu“ ir pagavo „musę“. „Uralas“ buvo su langais, todėl užmušė ne visus. Likę gyvi ropštėsi iš mašinos laikydamiesi rankomis už galvos, jie vėmė, visiems iš ausų ir nosies tekėjo kraujas. Vaikinai tūpėsi parūkyti, jiems drebėjo rankos, o kiti kareiviai spoksojo į juos ir galvojo: tai pasisekė, išgyveno „Urale“, į kurį įskrido granata, dabar juos sodins į sraigtasparnius ir veš į ligoninę. Taip, jiems blogai, jie vemia, jiems tikriausiai atmušti plaučiai ir inkstai, jie nieko negirdi ir turbūt dar ilgai negalės kalbėti, bet išgyveno – visa kita neturi reikšmės.

Tačiau tie visi žmonės mirė. Smūgio banga buvo tokia stipri, kad jie mirė per parą, nė vienas neišgyveno KUNG’o – tokio specialaus tipo kėbulo, apšiltintos būdelės, pastatytos ant krovininio automobilio važiuoklės, – sprogimo.

Vėl skelbia paliaubas. Šįkart pasiektas susitarimas nutraukti ugnį mėnesiui, mums griežčiausiai įsakyta nekreipti dėmesio į provokacijas. Nepaklususius atiduoda tardyti čečėnams – nieko blogiau nesugalvosi. Iš tokių apklausų negrįžtama.

Vis dėlto paliaubos paskelbtos. Nebekariaujame su nochčiais.

– Velniai rautų, ar tiems iš štabų variniai puodai vietoj galvos? – keiksnoja Kilpelė.

– Nach… tokį karą! – sako Osipovas. – Viskas parduota. Čia viskas parduota, štai ką aš jums pasakysiu.

Grozne jau steigia bendras komendantūras. „Čekų“ blokpostai dabar įsikurs šalia mūsiškių, todėl norint važiuoti keliu teks stoti dukart, kaip muitinėje.

Gatvėse žaidžia čečėniukai. Pamatę mūsų koloną iškelia kumštelius aukštyn ir šaukia: „Alach akbar!“ Vyresni brūkšteli nykščiu per gerklę.
Ištrauka iš knygos „Karas. Čečėnijos tragedija“

– Kokios dar bendros komendantūros? – stebisi Drumzlas. – Tai ką, dabar turim draugaut su jais, ar kaip? O kaip tada vaikinai, kuriuos išžudė priešais mūsų blokpostą? O kaip devyniasdešimt penktųjų sausis? Dėl ko mes tada kariavom? Juk čia išdavystė! Klausykit, tai, kas čia dabar vyksta, – pati tikriausia išdavystė, kitaip šito nepavadinsi. Išeina, kad tos visos mirtys beprasmės?

Nochčiai stato savąjį blokpostą prie mūsiškio. Jų viršininkas – jaunas vaikinas, granatsvaidininkas. Ant jo RPG, rankinio prieštankinio granatsvaidžio, vamzdžio septyni įrantai. Jis pamušė septynias mūsų mašinas. Nužudė mažų mažiausiai dvidešimt vieną žmogų. Nochčis juokiasi, garsiai kalba ir bendrauja su mumis visai geranoriškai.

Į miestą eiti negalima. Kareivius žudo pirmai progai pasitaikius. Vienišą karį bematant apspinta minia paauglių, nuvelka į tarpuvartę ir perrėžia gerklę.

Traukiamės iš Grozno, paliekame miestą. Nochčiai džiūgauja, atvirai važinėjasi gatvėmis automobiliais, mojuoja savo žaliomis vėliavėlėmis ir nesislėpdami nešiojasi ginklus. Nieko negalime padaryti, mums aiškiai įsakyta: nešaudyti. Dabar skelbia, kad smogikai – ne banditai, o kovotojai už Čečėnijos nepriklausomybę, todėl turime juos gerbti.

Išeiname gatvėmis, kurias dar vakar šturmavome, ir stengiamės nesidairyti į šalis. Nochčiai mums pavymui šaiposi ir brūkščioja rankomis per kaklą.

Ačchoi Martano kaimo karas beveik nepalietė, tik kai kurių namų vartai sušaudyti. Vingiuojame gatvelėmis. Iš tarpuvarčių, pro langus, iš kiemų į mus žiūri neapykanta degančios akys. Vyrų nematyti. Tik moterys, seniai ir vaikai. Jie sustoja ir žiūri, kaip važiuojame pro šalį. Neduokdie, čia sulūžtų mašina…

Sėdime atstatę vamzdžių šerius. Menkiausias judesys – ir šausim; kam nors paleidus į mus akmenį ar butelį – nušluosim šitą kaimą nuo žemės paviršiaus.

Pakeliu automatą ir nusitaikau jam į kaktą. Čečėnui irgi pasidaro baisu, bet jis nesiliauja šypsotis. Kodėl jis nenusisuka? Ko žiūri į mane? Paspaudžiu saugiklį ir uždedu pirštą ant gaiduko svirtelės. Čečėnas nenusisuka, jo akyse baimė ir iššūkis.
Ištrauka iš knygos „Karas. Čečėnijos tragedija“

Gatvėse žaidžia čečėniukai. Pamatę mūsų koloną iškelia kumštelius aukštyn ir šaukia: „Alach akbar!“ Vyresni brūkšteli nykščiu per gerklę.

Ačchoi Martane pravažiuojame blokpostą, kuriame tarnauja mūsų pusėje kariavę čečėnų milicininkai. Paprasčiausios buitinės patalpos. Taip suvarpytos kulkų, kad sveikos vietos nerasi. Tame vagonėlyje neįmanoma gyventi, bet jie gyvena.

Priešais blokpostą stovi du mentai, vienas sužeistas – ranka kabo ant suodinų tvarsčių. Tylėdami žiūri į mūsų koloną. Visa jų ginkluotė – du automatai, daugiau nieko neturi. Žinome, kad juos užmuš, greičiausiai jau šiąnakt. Jie irgi žino. Mes išdavėme juos.

– Nepalikit mūsų, vyručiai, – galop sako vienas iš jų.

Nusisukame.

Kolona pravažiuoja, dulkės nusėda ant jų plaukų ir blakstienų.

Jie dar ilgai stovi man prieš akis – tie vaiduokliai kelkraštyje prie Ačchoi Martano.

Atleiskite mums, vaikinai.

Priešais tiltą sustojame. Čečėnai čia įrengė savo blokpostą ir toliau neleidžia. „Čekui“ žaliu raiščiu ant kaktos kažkas nepatiko, pradeda ginčytis su Kotionočkinu.

– Sušaudyt pyderą, kam su juo burną aušint! – piktinasi Osipovas. – Visai suįžūlėjo, kolonos nepraleidžia.

Sėdžiu po bokšteliu ant šarvuočio ir stebiu dešinę. Mūsų kolona stovi centrinėje aikštėje. Šiandien šeštadienis, turgaus diena, čia tiršta žmonių. Prie sugriautos universalinės vitrinų virte verda prekyba, nochčiai išsidėliojo saldumynus, konservus, vandenį.

Mes nežinome, dėl ko kariaujam. Mes neturime tikslo, moralinio, vidinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku už ką, mums tiesiog nepasisekė – pasitaikė gimti prieš aštuoniolika metų, kad paaugtume kaip tik iki šito karo. Štai ir visa mūsų kaltė.
Ištrauka iš knygos „Karas. Čečėnijos tragedija“

Tiesiai priešais mane ant sulankstomos kėdutės sėdi jaunas čečėnas, prekiauja cigaretėmis. „Čekas“ žiūri man į akis, paskui kažką sako kaimynui ir vėl žiūri į mane. Jie juokiasi.

– Ko spoksai, ei? – „Čekas“ brūkšteli pirštu per gerklę ir vėl žvengia.

Jo prekės išdėliotos ant didelio klijuote uždengto stalo, po juo labai patogu slėpti automatą. Visi šioje aikštėje esantys žmonės ginkluoti, žinome tai, jaučiame, kad jie pranašesni už mus, mes čia kaip spąstuose, netikslus judesys, ir į koloną pasipils traseriai; kiekviename lange dabar – akys, kiekvienam lange – vamzdis.

Čečėnas vis žiūri į mane ir juokiasi. Žiūri taip, lyg jau būtų mane užmušęs, lyg būčiau tik jo trofėjus, nemato manęs gyvo, mato tik mano nupjautą galvą.

Pakeliu automatą ir nusitaikau jam į kaktą. Čečėnui irgi pasidaro baisu, bet jis nesiliauja šypsotis. Kodėl jis nenusisuka? Ko žiūri į mane? Paspaudžiu saugiklį ir uždedu pirštą ant gaiduko svirtelės. Čečėnas nenusisuka, jo akyse baimė ir iššūkis.

Kolona pajuda. Pervažiuojame tiltą, ant kurio stovi „čekai“, prie vieno iš jų kojų – dėžė granatų. Tai mūsų kyšis – už tai, kad leido pravažiuoti.

Jei būtume stovėję dar porą sekundžių, būčiau nudobęs tą „čeką“. Tada būtų sudeginę mūsų koloną.

Čečėnijoje buvo nužudyta visa mūsų karta – ištisa rusų karta. Net ir tie iš mūsų, kuriems pavyko likti gyviems, – argi tai tie patys aštuoniolikiniai kvatokliai, kuriuos kadaise išlydėjo į armiją? Ne, mes mirėme. Visi mes mirėme tame kare.
Ištrauka iš knygos „Karas. Čečėnijos tragedija“

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti...“

Mes nežinome, dėl ko kariaujam. Mes neturime tikslo, moralinio, vidinio pasiteisinimo. Mus siunčia žudyti ir mirti neaišku už ką, mums tiesiog nepasisekė – pasitaikė gimti prieš aštuoniolika metų, kad paaugtume kaip tik iki šito karo. Štai ir visa mūsų kaltė.

Mes turime tik viena – viltį. Viltį išgyventi ir išsaugoti savo „aš“. Likti žmogumi.

Kai tau aštuoniolika, taip skausmingai reaguoji į neteisybę! Kiekvienas iš mūsų, išgyvensiantis šitoje mėsmalėje, iki grabo lentos kovos su neteisybe. Mes tikime: blogis neturi pasikartoti.

Mes kariavome ne su „čekais“, mes kovojome su melu ir parsidavimu, už gėrį ir teisingumą. Kiekvienas į mus paleistas sviedinys buvo paleistas į šio pasaulio jaunystę, į troškimą pakeisti šį niekingą gyvenimą. Kiekvienas sviedinys pataikydavo tiesiai mums į širdį. Jis suplėšydavo ne tik kūnus, bet ir sielas, po ta šėtoniška ugnimi mūsų pasaulėžiūra subyrėjo į šipulius, ir jau neliko kuo užpildyti viduje atsivėrusios tuštumos. Mums nebeliko nieko, išskyrus pačius save; viskas, ką mes turime, – mūsų draugai, kurie šalia mūsų spaudėsi prie žemės. „Viskas, ką išmanome apie gyvenimą, – mirtis“; viskas, ką mylime, – mūsų praeitis, efemeriškas miražas šėlstančiame pasaulyje.

Mes išpažįstame tik vieną dorybę – pasiaukojimą.

„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti...“

Tai mūsų kredo. Jeigu manęs kada nors paklaus: „Už ką tu ten kariavai?“ – atsakysiu: „Už tuos, kurie spaudėsi prie žemės šalia manęs.“ Mes kariavome tik vienas už kitą.

Čečėnijoje buvo nužudyta visa mūsų karta – ištisa rusų karta. Net ir tie iš mūsų, kuriems pavyko likti gyviems, – argi tai tie patys aštuoniolikiniai kvatokliai, kuriuos kadaise išlydėjo į armiją? Ne, mes mirėme. Visi mes mirėme tame kare.

„Mes pasijutome staiga siaubingai vieniši, o išeitį iš tos vienatvės turėjom rasti patys.“