1918-ųjų gruodžio 30-oji buvo savaip lemtinga Lietuvos ir Lenkijos, tiksliau – lietuvių ir lenkų santykių istorijoje.

Tądien Vasario 16-osios akto signataro, II vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Vileišio bute susirenka Ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius bei signataras ir švietimo ministras Mykolas Biržiška. Jie susitinka su Jonu Pilsudskiu – Juzefo Pilsudskio, Lenkijos vadovo, broliu – ir dar trimis Lenkijos atstovais, vilniečiais, aptarti galutinės pozicijos, kokie bus Lietuvos ryšiai su Lenkija. Lenkų vadovybės atstovai siūlo uniją su Lenkija, lietuviai siūlo pripažinti Lietuvą su sostine Vilniuje.

Šį susitikimą, žinoma, reikia vertinti ir kilusios bolševikų grėsmės kontekste. Po paros lenkai atsako, kad pripažindami Lietuvos valstybės nepriklausomybę „etnografiškai lietuviškose žemėse, sienų tarp Lenkijos ir Lietuvos nustatymą bei ginčytinų klausimų sprendimą sąlygoja teisiniu valstybiniu santykiu, kuris apjungs abidvi valstybes“ [Rukša. Kovos dėl Nepriklausomybės].

Atsigręžiant į 100 metų praeitį matyti tolesnė konflikto raida, kurioje vis išnyra Mykolas Biržiška kaip viena kertinių figūrų: politikas (nuo 1905 iki 1917 m. priklausė socialdemokratams, ir toliau besilaikąs kairiųjų pažiūrų), kelių laikraščių redaktorius, publicistas, paskaitininkas ir teisininkas, advokato Tado Vrublevskio padėjėjas, visuomenininkas, diplomatas. Visa tai greta mokslinio darbo.

Todėl nėra taip paprasta perprasti ir vienareikšmiškai įvertinti ne tik konfliktą tarp Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių dėl Vilniaus, bet ir M. Biržiškos vaidmenį ir 1918 – 1921 metais, ir gerokai vėliau.

Politiniu aspektu M. Biržiškos veikla Vilniuje turi bene daugiausia paslapčių. Viešoji veikla jo biografijoje aprašoma kaip valstybininko darbas; vis dėlto šio darbo komunikacinis – ryšių mezgimo, informacijos analizės ir sklaidos – pobūdis yra vertas pasakyti, kuo toks ypatingas buvo jo, kaip savotiško Vilniaus įvykių režisieriaus, nuotykis. Žvilgtelėkime į tuos Vilniaus puslapius, kurie kiek mažiau ar beveik visai neaiškinami paties M. Biržiškos kūrinyje „Iš Vilniaus darbo atsiminimų“ ar išsamioje Vyganto Broniaus Pšibilskio monografijoje „Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo gyvenimo ir veiklos pėdsakais“.

Padėtis 1919 m. buvo itin įtempta; tais metais per Velykas Vilniuje surengtas žydų pogromas. LVLK paskelbė, kad užtenka tik mažo skundo, ir prasideda kratos, taip pat ir tarp lietuvių – o tada prapuola pinigų ir daiktų.
Andrius Vaišnys

M. Biržiška jau Lietuvos taryboje atsiveria kaip kategoriškas, principingas žmogus (tarkime, kai išeina iš jos dėl formuluotės rengiant Nutarimą atkurti valstybę: „1918 sausio 26 d. Lietuvos tarybai priėmus nutarimą, kuris kenkia Lietuvos reikalams ir užgauna mūsų visuomenės jausmus, /.../ Lietuvos tarybai nepanorėjus susitarti su kairiaisiais,[ t. t.] Išstoju iš Tarybos“, o po derybų vasario 16 d. Biržiška drauge su S Kairiu, S. Narutavičiumi ir J. Vileišiu sugrįžta ir pasirašo istorinį dokumentą).

Kas nutiko, kai Lietuvos premjeras M. Sleževičius gavo pasiūlymą kurti uniją su Lenkija? 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė jau negalėjo tiesiogiai atsakyti lenkų šaliai, nors ir buvo pažadėjusi. Mat išsikraustė į laikinai sostine paskelbtą Kauną, todėl lenkai, sutartu metu atvykę, gavo laišką, kad lietuviai gali derėtis tik tada, jei „Lietuvos piliečiai lenkai pripažins nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi“.

Vilniuje likęs Lietuvos vyriausybės įgaliotinis M. Biržiška lenkų savigynos formuočių Lietuvoje vadui, generolui Wladislovui Wejtkai pateikė notą: „1919-01-01 apie 5 val popiet ginkluotas jaunimas užėmė Vilniaus miesto gatves /.../ ginkluotieji jaunikliai daro gatvėse kratas. Kadangi Lietuvos ir Vilniaus valdžia ir krašto apsauga priklauso Laikinajai Lietuvos vyriausybei; Vilniaus miestas lenkų kariuomenės užimtas, be šios Vyriausybės sutikimo; gatves apėmusi kariuomenė ne tik neveikia Lietuvos karo pajėgų valstybinės vyriausybės vedama, bet ir savinas svetimos valstybės ženklus – erelį prie kepurės, stoja prieš Lietuvos gyventojų dalį, Laikinoji vyriausybė pavedė man, jos generaliniam įgaliotiniui Vilniuje, pareikšti Lenkų kariuomenės vadui griežčiausią protestą prieš jo pasisavinimą vyriausybės teisių“.

Jau balandį Vilnius buvo užimtas bolševikų ir tuo metu Vyriausybė iš Kauno derėtis į Varšuvą delegavo Jurgį Šaulį. O Lenkijos kariuomenė puolė laisvinti nuo bolševikų Vilnių. Ankstesnėje lietuvių istoriografijoje 1918-1920 metų puslapiai buvo surašyti pernelyg painiai, kad neužduotume klausimų apie tai, kada, su kuo ir kaip Lietuva kovojo – kada su bolševikais (ar tikrai?), kada – su lenkais ir kodėl kai kuriuose net išeivijos šaltiniuose rašyta: „lenkų kariuomenė, pažeisdama Lietuvos interesus, puolė bolševikų okupuotą Vilnių“ [Rukša, A.]

Netrukus Mykolui Biržiškai net Juzefo Pilsudskio vardu buvo siūloma įsitraukti į Vilniaus valdymą. Kodėl? 1919 m. balandį Vilniaus lietuvių visuotiniame susirinkime M. Biržiška buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku ir iki 1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių kultūrinei ir politinei veiklai. Padėtis 1919 m. buvo itin įtempta; tais metais per Velykas Vilniuje surengtas žydų pogromas. LVLK paskelbė, kad užtenka tik mažo skundo, ir prasideda kratos, taip pat ir tarp lietuvių – o tada prapuola pinigų ir daiktų.

Jis palyginti ilgai nesitraukė iš Vilniaus net ir tada, kai daugelis asmenų prarado viltį, kad Vilnius bus Lietuvos sostinė, nors išvyko ne tik J. Tumas Vaižgantas, išsikraustė ir toks sarkazmo kupinas intelektualas Juozapas Albinas Herbačiauskas.
Andrius Vaišnys

Be to, Biržiška leido ir redagavo valdžios persekiojamus lietuvių laikraščius lenkų, lietuvių, rusų kalbomis ir keisdavo pavadinimus dėl cenzoriaus draudimų ( „Vilniaus aidas“, „Vilnius“, „Vilnietis“, lenkų k. „Glos Litwy“, „Echo Litwy“, „Dzwon Litwy“, „Adam“, „Ewa“, „Jozef“, kitais vardais, galiausiai – „Jeszcze Litwa nie zginęla“, o rusų k. „Litva“). Niekas kitas – tik LVLK galėjo rūpintis lėšomis šiems leidiniams; lėšų, žinoma, skyrė Lietuvos vyriausybė.

1919 m. Biržiška ir Juozas Tumas pasirašė pareiškimą: „Mes, Vilniaus lietuvių demokratinių grupių atstovai, laikom okupacija įvykusį lenkų kariuomenės Vilniaus užėmimą“, reikalaudami „įvykdyti visų vietos tautų teisių lygybę“, „įkūnyti tikrą vietos kalbų lygybę“, sustabdyti politinį terorą, nuginkluoti vaikiščius ir savanorių gaujas, neleisti vežti iš Lietuvos bet kokį turtą.

Įdomiausia, jog šaltiniai liudija, kaip Lenkijos rytų žemių komisaras Vladislavas Osmolovskis pareiškimui pritarė, išskyrus prekybą mišku kaip Lietuvos turtu.

Ministro Pirmininko Kazio Griniaus 1920 m. liepos 12 d. raštu Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas M. Biržiška paskiriamas Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus sritims. Tai sutarties su Rusijos Federacija pasirašymo diena.

Mūsų šimtmečio istorijoje labiausiai diskusijos verta aplinkybė yra ta, kad 1920 m. liepos 14 d. Vilnių užėmė bolševikai, o keliomis valandomis vėliau, 15 d. įžengė lietuvių kariuomenė, t. y. netrukus po sutarties su Sovietų Rusija pasirašymo. Tokį tarimąsi tada ir kiek vėliau Lietuvai visad primins lenkai. Biržiška dalyvauja Lietuvos ir Lenkijos derybų delegacijų derybiniame susitikime Suvalkuose 1920 m. spalio 6 d.

Tiek tiesiogines dvišales, tiek tarptautines derybas Lietuvos atstovams sunkino ir gyventojų surašymo rodiklis: Vilniuje buvo 56 proc. lenkų ir 2,3 proc. lietuvių.

Iš Varšuvos Vilniaus komisaras gavo nurodymus nesitaikstyti su lietuvių atstovų norais ir prasidėjo lietuvių mažumos mieste politinių teisių suvaržymas, įskaitant spaudos leidybą. Vilniaus apskrities karo lauko žandarmerijos eskadrono vado įsakymu 1920 m. gruodžio 7 d. M. Biržišką ir jo žmoną Bronislavą atvesdina į Vilniaus įgulos karo lauko teismą, kur jie kaltinami antivalstybine veikla.

Biržiškos „Glos Litwy“ ir jis pats netiesiogiai prisidėjo suteikiant informaciją Vyriausybei Kaune apie numatytą surengti POW (Karinės lenkų organizacijos) perversmą, mat jo redakcijos sekretorė susipažino su lietuvių kilmės lenkų kariškiu ir įkalbėjo jį pateikti duomenų apie numatytą perversmą.
Andrius Vaišnys

Jis palyginti ilgai nesitraukė iš Vilniaus net ir tada, kai daugelis asmenų prarado viltį, kad Vilnius bus Lietuvos sostinė, nors išvyko ne tik J. Tumas Vaižgantas, išsikraustė ir toks sarkazmo kupinas intelektualas Juozapas Albinas Herbačiauskas.

1921 m. Vilniaus apygardos teisme Biržiška buvo teisiamas už publikaciją „Pono J. O. interviu su šv. Kazimieru“, kurioje neva piktžodžiauta prieš šventąjį, bet buvo ginamas T. Vrublevskio ir liko išteisintas. O 1922 m. sausio 19 d. Vilniaus apygardos teismo tardytojas išduoda kratos ir arešto orderį Mykolo Biržiškos užimamose patalpose Trakų g. 17-5.

Po to lenkų valdžia iš Vilniaus nurodo išsikraustyti 33 lietuvių intelektualams, tarp jų – ir M. Biržiškai.

Tikriausiai kitą Biržiškos epizodą prisimins „Savanorių/Laisvės kainos“ žiūrovai. Biržiškos „Glos Litwy“ ir jis pats netiesiogiai prisidėjo suteikiant informaciją Vyriausybei Kaune apie numatytą surengti POW (Karinės lenkų organizacijos) perversmą, mat jo redakcijos sekretorė susipažino su lietuvių kilmės lenkų kariškiu ir įkalbėjo jį pateikti duomenų apie numatytą perversmą.

M. Biržiška turėjo didelį kelių Lietuvos vyriausybių pasitikėjimą ir faktiškai nuo jo nuomonės priklausė Lietuvos santykis su Vilniumi, taip pat – ir bandytų vykdyti XX a. 4 dešimtmetį derybų dėl santykių su Lenkija baigtis.

Kaune Biržiška, paskatintas Fabijono Kemėšio, su šalininkais 1925 m. įkuria Vilniui vaduoti sąjungą, kuri dar labiau aštrina Lenkijos ir Lietuvos santykius. Ši organizacija 1938 m. jau turėjo 612 skyrių ir 27 tūkst. narių.

1931-aisiais Biržiška lankėsi Jungtinėse Valstijose ir skaitė paskaitas apie Vilniaus padėtį. Kai Čikagoje vienas asmuo išrėžė kalbą, kad tokių kairiųjų kaip Biržiška dėka buvo iškovota Nepriklausomybė, profesorius atsakė: „Pavadinkite mane socialdemokratu, kataliku ar tautininku – už tai nepyksiu“. Lietuvos konsulas pranešime Lietuvos ambasadoriui – ministrui Broniui Kaziui Balučiui teigė, kad Biržiška skelbęs, jog jo misija Amerikoje „neturi nieko bendra su Vyriausybe, neturi nieko bendra su partijomis, kad Vilniaus klausimas yra aukštesnis už partijas“. Konsulas patvirtino, kad prakalbose Biržiška politinių dalykų neaptarinėdavo, bet pamini atvejį, kai vienas iš dalyvių pareiškė, esą Biržiška turįs būti „sekantis Lietuvos prezidentas“. Konsulas savo vadovybę „ramina“, kad tai tik buvęs emocinis momentas ir esą į tokį pareiškimą nereikia „kreipti dėmesio“. Kaip Biržiškos kelionės privalumą konsulas pabrėžia aplinkybę, jog „profesorius nerinko aukų“. Tačiau tai, kad Biržiška neva „nesusijęs su Vyriausybe“, paneigia pats konsulas, nes jo pranešime kalbama apie misijos naudą tarp Amerikos lietuvių jaunimo.

Sunku patikėti, kad M. Biržiška būtų ėmęsis privačiai nagrinėti papildomas politinės bylos aplinkybes, kur tūlas lietuvis Lukša, įtartas bendradarbiavimu su kairiaisiais, išduodamas Lietuvai (formaliai jam nepratęsiama viza). Biržiška galiausiai minėtame laiške prašo išduoti kelionės vizą „bet kuriuo metu“, atsižvelgiant „į vargšo Lukšos“ reikalą, kurį esą reikėjo „palengvinti“.
Andrius Vaišnys

Kokių savo gyvenime misijų Vilniaus klausimu turėjo Mykolas Biržiška, kodėl jas turėjo galių vienaip ar kitaip spręsti? Tai yra ne visai atviri atsakymai.

„Pone konsule, – kreipiasi Mykolas Biržiška į Lenkijos generalinį konsulą Rygoje 1935 m., – liepos mėnesį gavau Jūsų vizą atvykti į Vilnių 3 mėnesiams, kuri Varšuvoje yra pratęsta iki 1936 m. gruodžio. Patartas Vilniaus vaivados socialinio politinio skyrius, pirmiausia jo vadovo p. Birkenmayerio, kreipiuosi į Jus tokiu reikalu: dirbdamas Vilniaus m. bibliotekose įsitikinau, kad jos nepakankamai aprūpintos Vytauto Didžiojo universiteto leidiniais, kurių nuo 1922 iki 1935 išleista apie 500. Kalbantis su profesoriais ir bibliotekininkais šovė mintis, jog galbūt pavyktų man, kaip Kauno universiteto profesoriui, gauti šių leidinių Vilniaus [S. Batoro] universitetui aptarus tai su tais, nuo kurių šis dalykais priklauso Kaune“.

Mykolo Biržiškos laiško Lenkijos konsului puslapis, 1935 m.

Bet tame laiške yra kita įdomi pastaba, jog Mykolas Biržiška turįs dar vieną reikalą – jam, rūpi „palengvinti Kazimiero Lukšos likimą“, kuris buvo išvežtas iš Vilniaus perduodant Lietuvos policijai ir, kaip rašo M. Biržiška, nuteistas 6 mėn.

Kas tas ponas Kazimieras Lukša? Ar tik perbėgėlis iš nacistinio Karaliaučiaus, kad Vilniuje įsidarbintų Rytų Europos tyrimų institute asistentu? Ko gero, šiandien lengviausiai atsakytų tik buvę Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto darbuotojai, kadangi žmogus tokiu vardu pokariu, jau sovietiniame Vilniaus universitete buvo Ekonomikos fakulteto dekanas.

Sunku patikėti, kad M. Biržiška būtų ėmęsis privačiai nagrinėti papildomas politinės bylos aplinkybes, kur tūlas lietuvis Lukša, įtartas bendradarbiavimu su kairiaisiais, išduodamas Lietuvai (formaliai jam nepratęsiama viza). Biržiška galiausiai minėtame laiške prašo išduoti kelionės vizą „bet kuriuo metu“, atsižvelgiant „į vargšo Lukšos“ reikalą, kurį esą reikėjo „palengvinti“. Tačiau Lietuvoje Lukša praleidžia kalėjime 8 mėn. ir yra paleidžiamas. 1940-aisiais ekonomistas Lukša tampa jau patikimu bolševikinės valdžios žmogumi. O to žmogaus likimu 1935 m. į Vilnių esą ir buvo atvykęs pasirūpinti M. Biržiška.

Lenkijos saugumo tarnyba buvo įsitikinusi, kad M. Biržiška turėjo ir kitą uždavinį – sutelkti Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių bendruomenes, mat bendruomenių lyderiai tarpusavy konfrontavo dėl įtakų – dešinieji, vadovaujami Konstantino Stašio, laikės nuomonės, kad tokiomis sąlygomis santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos negali būti gerinami, o kairieji, kurių lyderis buvo dr. Alseika, manė, kad būtina keisti santykius.
Andrius Vaišnys

Taigi šiam reikalui toliau spręsti Michal Biržyszka/Biržiška, kaip jis pasirašo laišką konsului, turįs 2 savaitėm grįžti į Kauną, geriausia – per Kalėdų laikotarpį. Laukdamas vizos vykti į Lietuvą per Latviją primena, kad nuolat gyvenantis Vilniuje, viešbutis „Europejski“, Domininkonų g. 1 (kamb. 32).

Verta priminti, jog dar 1931 m. Mykolas Biržiška, rengdamasis atvykti į Vilnių, padarė keletą pareiškimų apie tai, kad atsistatydina iš Vilniui vaduoti sąjungos pirmininkų, norįs užsiimti moksline veikla – ypač tautosakos tyrimais Vilniaus krašte. Vilniaus vaivada turėjo būti įtikintas, kad Biržiška parengs studiją apie lietuvių gyvenimą Vilnijoje ir tai pasitarnaus rengiant Lietuvos ir Lenkijos santykių gerinimo projektą. Tačiau Lenkijos saugumo tarnyba buvo įsitikinusi, kad M. Biržiška turėjo ir kitą uždavinį – sutelkti Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuvių bendruomenes, mat bendruomenių lyderiai tarpusavy konfrontavo dėl įtakų – dešinieji, vadovaujami Konstantino Stašio, laikės nuomonės, kad tokiomis sąlygomis santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos negali būti gerinami, o kairieji, kurių lyderis buvo dr. Alseika, manė, kad būtina keisti santykius. Biržiškos misiją Vilniuje lietuvių bendruomenė priėmė palyginti santūriai, nes jos tikslai jiems nebuvo aiškūs. Be to, Lenkijos saugumas įtarė, kad Biržiška, kuris iš tikrųjų prašė Lietuvoje tarnybinių atostogų, Vilniaus krašte turėjo susitikti ne tik su lietuviais, vykdančiais ir atvirą, ir pogrindinę kovą su Lenkijos valdžia, bet ir užmegzti ryšius su Vilniuje gyvenusiais ukrainiečiais.

1935-aisiais rugsėjį Mykolas Biržiška vėl susitiko su Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininku Konstantinu Stašiu; ten pat dalyvavo kun. Čibiras, adv Juchnevičius, Povilas Karazija. Kun. Čibiras bandė įtikinti Mykolą Biržišką, kad šis atsisakytų siekio perimti LVLK archyvą, tačiau Biržiškas buvo kategoriškas: esą jam turi būti suteikta galimybė ne tik susipažinti su dokumentais, bet ir juos pervežti į Lietuvą. Šią informaciją aprašo raporte šaltinis, ji yra pateikiama Vilniaus vaivadai. Tai tarsi liudija, kad buvo, kas svečių iš Lietuvos pasiklauso net ir uždaruose Vilniaus lietuvių susitikimuose.

Taigi Stašys laikės nuomonės, kad Lietuvai derėtų susitarti su Lenkija, nes jos galima sąjunga su Vokietija Lietuvai būtų buvus pražūtinga. Biržiškos nuomone, Lenkijos susitarimai su Vokietija nėra ilgalaikiai, o jei Vokietija užimtų Klaipėdą, Lenkijai atsirastų dar vieno „koridoriaus“ pavojus.

Biržiška teigė, kad Lietuva siekianti gerų santykių su Lenkija spaudžiama Anglijos ir ypač Prancūzijos, kuri, beje, spaudžia ir Sovietų Sąjungą, kad ši nustotų trukdyti Lietuvai normalizuoti, t. y. užmegzti gerus santykius su Lenkija. Biržiška pabrėžė: jei ne Sovietų Sąjunga, tai jau 1934 m. Lietuvos vyriausybė būtų padariusi realių sprendimų susitariant su Lenkija. „Būtent sovietai (Rusija) tuos planus sužlugdė“, grasindama nutraukti politinius ir ekonominius ryšius. Kai Stašys pabandė neigti tokius teiginius, Biržiška atkirto: „Pasakykit tai Lietuvos vyriausybei, o ne man“.

Kodėl M. Biržiškai rūpėjo LVLK dokumentai?

Lietuvos vyriausybė visą laiką neoficialiai, per tarpininkus, finansavo LVLK ir jo veiklas skirdama pinigų turtui įsigyti, mokykloms, skaitykloms išlaikyti, spaudai leisti. Kaip, ar skaidriai tos lėšos naudotos? Buvo svarbu sužinoti.

Stašys laikės nuomonės, kad Lietuvai derėtų susitarti su Lenkija, nes jos galima sąjunga su Vokietija Lietuvai būtų buvus pražūtinga. Biržiškos nuomone, Lenkijos susitarimai su Vokietija nėra ilgalaikiai, o jei Vokietija užimtų Klaipėdą, Lenkijai atsirastų dar vieno „koridoriaus“ pavojus.
Andrius Vaišnys

XX a. 4 dešimtmety atsirado žinių, kad Vilniui vaduoti sąjunga gali būti uždaryta. Nėra kito motyvo kaip tik tas, jog Lietuva ieškojo galimybių užmegzti ryšius su Lenkija, atsirado net neoficialių pasiūlymų išsižadėti Vilniaus mainais už pripažinimą. Žinoma, tai kiek kitas istorijos puslapis, kurį reiktų išskirti kaip atskirą temą, bet Biržiška turėjo žinoti apie tokius diplomatinius Lietuvos veiksmus, tarp jų – atstovų siuntimą kalbėtis su pačiu maršalu Juzefu Pilsudskiu.

Taigi net ir gandas, kad Vilniui vaduoti sąjunga gali būti uždaryta, K. Stašiui kėlė nerimo, todėl, lankydamasis Kaune, pasitikrino, kad sąjungos veikla tikrai gali būti nutraukta ir šia žinia pasidalino su Vilniaus krašto jaunimu – informacija buvo paskleista per lietuvių skaityklas; kilo didelis pasipiktinimas, todėl komiteto vadovai rekomendavo nerengti jokių akcijų, bet keli nariai susitiko su M. Biržiška prašydami, kad jis aplankytų Vilniaus krašto mokinių bendrabučius. Esą Biržiška turėtų įsitikinti, kaip jauni žmonės yra nepatenkinti sumanymu likviduoti Vilniui vaduoti sąjungą. M. Biržiška tada teigė neturįs lankymams laiko.

Ko gi tuomet jis atvykdavo į Vilnių? Juk lietuviams, kaip ir lenkams, kelionė į kaimyninę šalį būdavo galima tik per Latviją ar Vokietiją, be to, Lenkija kruopščiai tikrindavo prašančius vizų.

Mykolo Biržiškos paskyrimas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Vilniuje, 1920 m.

Jau 1936 m. gegužės mėn 9 d Vilniaus vaivada Bocianskis kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją prašydamas, kad M. Biržiškai, vykstančiam iš Prahos, nebūtų leista atvykti net vienai dienai į Vilnių ir motyvuoja šitaip: „Kiekvienas, net trumpiausias jo vizitas nulemia lietuvių tautinės mažumos antivalstybinį aktyvumą“. Ir dar vaivada informuoja, kad Vilniaus prokuroras yra iškėlęs M. Biržiškai dvi baudžiamąsias bylas ir dvi bylas esą dėl valstybės išdavimo, ir todėl Lenkijos teritorijoje jis būsiąs suimtas.

Laidotuvių dieną 1962 m. Amerikoje su Biržiška atsisveikinantieji pabrėžė, kad jis buvo dviejų universitetų rektorius. Tačiau rektoriavimo puslapis Vilniuje – irgi bene pats sudėtingiausias, pažymėtas lietuvių ir lenkų intelektualų konfliktu.

Jei šiandien praeivių paklaustume apie Vilniaus universiteto uždarymą, dauguma vieną atsakymą žinotų gerai: Rusijos imperatorius. Ar tiksliai žinotų, kada ir kodėl, palikime „Klausimėlio“ žurnalistui.

Bet jei paklaustume, o kas uždarė Vilniaus universitetą antrą kartą, vargu, ar išgirstume teisingą atsakymą, nebent kuris pagalvotų apie dabartinį Edukologijos universitetą...

Laidotuvių dieną 1962 m. Amerikoje su Biržiška atsisveikinantieji pabrėžė, kad jis buvo dviejų universitetų rektorius. Tačiau rektoriavimo puslapis Vilniuje – irgi bene pats sudėtingiausias, pažymėtas lietuvių ir lenkų intelektualų konfliktu.
Andrius Vaišnys

Vis dėlto turime grįžti į 1939-ųjų Vilnių.

Lietuvos politika priėmus 1938 m. Lenkijos ultimatumą – gana prieštaringa: Vilniui vaduoti sąjunga Kaune netrukus uždaroma, jos laikraštis „Mūsų Vilnius“, ėjęs kas 10 dienų, nutrūksta. Kitaip tariant, Vilniaus klausimas tarsi yra „neaktualus“ iki pat II pasaulinio karo pradžios. Profesorius Biržiška grįžta į Vilnių 1939-ųjų spalio 29; jis yra Lituanistikos instituto vadovas, bet netrukus, kai Antano Merkio vadovaujama vyriausybė priima sprendimą uždaryti Vilniuje lenkiškąjį Stepono Batoro universitetą, M. Biržiška rengia susitikimus su aukštosios mokyklos profesoriais, kurie vis dėlto lieka atleidžiami. Kaip nevartyk – ne pats gražiausias Lietuvos Respublikos vyriausybės istorijoje puslapis: paskubomis uždaryti aukštąją mokyklą – tai veikiau diktatorių, o ne demokratų pomėgis.

Biržiška tampa pertvarkomo, lietuviško Vilniaus universiteto rektoriumi. Ar tai atitiko to Universiteto, kurio atkūrimo Vilniuje projektą Mykolas Biržiška rengė 1919 m.? Tikriausiai ne, nes anas buvo numatytas kaip daugiakultūrinio miesto aukštoji mokykla, sukuriama išsiveržus iš vergovių.

Taigi šis Vilniaus puslapis jo biografijoje persikelia ir į vėlesnius lenkų profesorių prisiminimus su visomis nuoskaudomis ir apmaudu.

„Mūsų Vilnius“, žvilgtelint į Kaune leisto laikraščio pavadinimą – 1939-aisiais iš tikrųjų yra „mūsų“ – bet t. y. tik pusė garsaus tuo metu posakio.

M. Biržiškos gyvenimas sovietų ir nacių okupacijose yra aprašytas, kai kada taip pat vertinamas kritiškai. Gal dėl to, kad šis jo mylėtas Miestas, atsidūręs sankryžose, įtraukdavo Biržišką su įvairiomis misijomis sprendžiant konfliktus ir laikė tol, kol jis pats neištrūko persikėlęs gyventi į JAV.

M. Biržiškos palaikų sugrįžimas į Vilniaus žemę šiomis dienomis gali būti visiškai pamatuotas ir suprantamas. Tai tarsi paskutinis jo nuotykis Vilniaus istorijoje.
Andrius Vaišnys

Todėl M. Biržiškos palaikų sugrįžimas į Vilniaus žemę šiomis dienomis gali būti visiškai pamatuotas ir suprantamas. Tai tarsi paskutinis jo nuotykis Vilniaus istorijoje.