Vos spėjo filosofė Nerija Putinaitė pareikšti nuomonę, kad Dainų šventės labiausiai reikšmingos tiems, kurie jose dalyvauja, o visi kiti į jas žiūri tiesiog kaip reginį ir teigė, jog jai „norėtųsi kažkokių naujovių, įvairesnių formų“, kai skaitytojų buvo išvadinta „sorošiste“ ir „liberalbolševike“. Ne pirmą kartą, todėl daugmaž tokios reakcijos ir galėjo tikėtis.
Nepatingėjo savo nuomonę pareikšti net ir buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas: „Bumbėti uoliai ir kiekviena proga dėl neva tai sovietizmo reliktų yra grynas sovietinis reliktas!“.
Garbės žodis, bandžiau žiūrėti transliacijas iš kelių Dainų šventės renginių, nes juk parašyta yra „vienybė težydi“, tai ir norėjosi tą vienybe su šokančiais ir dainuojančiais pasaulio lietuviais kaip nors pajusti. Pavyko tik suprasti, kaip svarbu kažkur anapus Atlanto, kitakalbėje aplinkoje, mišriose šeimose gyvenantiems lietuviams išreikšti savo santykį su gimtine lankant šeštadienines lituanistines mokyklas ir dalyvaujant tautinių šokių būrelių repeticijose.
Kokia bebūtų puiki didelės raiškos garso ir vaizdo transliacijos kokybė, buvau pasmerktas nusivilti savimi, nes neopagonių religinės apeigos, maldos Žalčiui ir Žemynai, integruotos į nacionalinį renginį, mane erzina. Užuot jomis žavėjęsis, priminiau, kad pirmieji krikščionys geriau sutikdavo mirti kankinami įkaitinta geležimi arba sumaitinti liūtams, negu dalyvauti aukojimo pagonių stabams apeigose.
Jei jau romuviečiai apsisprendė siekti tradicine pripažintos religinės bendruomenės statuso, tai gal nereikėtų žvalgytis atgal ir, kaip gūdžiu sovietmečiu, slėpti tą religinį turinį po folkloro sąjūdžio iškaba. Arba lygiomis teisėmis integruokime į Dainų šventę visų Lietuvoje tradicinėmis pripažintų religijų giesmes nuo stačiatikių iki musulmonų sunitų. Gal net išskirti atskirą Religijų vakarą reikėtų, kurį užbaigiant visi atsistoję giedotų „Marija, Marija“.
Dar labiau susigraudinau, kad negaliu prisidėti prie džiūgaujančiųjų dėl „Laisvės kario“ atidengimo Kaune. Visai ne todėl, kad esu gimęs Vilniuje ir norėčiau sudalyvauti amžinajame dviejų miestų gyventojų žodžių kare. Galėčiau įsimaišyti tarp patriotų, teigiančių, jog štai, pagaliau pastatytas paminklas Vyčiui, nors tai ir ne visai Vytis. Ne taip svarbu, į kurią pusę jis atsisukęs, kokios formos skylutės šalmo antveidyje. Net ir tai, kad skulptoriams, norėjusiems pavaizduoti „Laisvės karį“ Romo Kalantos veidu, vis tiek gavosi Pijus iš „Naisių vasaros“, man nelabai rūpi. Taip pat ir tai, kad kauniečiai leido savo merui už juos nuspręsti, kad skulptūra bus statoma jų mieste, pasilikę sau tik teisę pasirinkti iš kelių pasiūlytų vietų.
Vienintelė kliūtis, kurios negaliu įveikti – man tas paminklas atrodo neskoningas, negražus ir teršiantis visą Kauno pilies kraštovaizdį. Dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčijama, bet kartą pastačius tokį griozdą, jo šešėlyje gyventi ir atvaizdus matyti teks ne vienai kartai. Nes patriotinės tematikos skulptūros jau tikrai niekas negriaus ir nekeis kažkuo kitu, kai net okupantų ideologiją spinduliuojančių Žaliojo tilto balvonų nukėlimas sukėlė tiek aistrų, o Petras Cvirka sostinėje iki šiol tebestovi. Pats žinau, kad mano prosenelės Stefanijos betoninis paminklas senosiose Druskininkų kapinėse neatrodo itin gerai, bet kasdien jo nematau, tai ir išlaidauti užsakydamas kažką gražesnio neketinu.
Belieka tik džiaugtis, kad pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiais buvome tokie neturtingi, kad neužgriozdinome savo miestų paauksuotą Čingischaną dydžiu pranokstančių kunigaikščių, signatarų ir laisvės kovų dalyvių atvaizdais.
O vienintelė priežastis, dėl ko „Laisvės karys“ man patinka, yra tas pacifistų verkšlenimas, kad skulptūra pernelyg militaristinė, užsimojusi ginklu ir propaguojanti karą. Specialiai jiems reikėtų pastatyti 15 metrų aukščio neobrutalistinį Lietuvos partizaną, kaip Sylvesterio Stalonės suvaidintas Rambo apsikarsčiusį stambaus kalibro kulkosvaidžio juostomis, su šypsena veide šaudantį į Lietuvos priešus.