Tai ne atskirų terminų ir įvykių kratinys, o vienos grandinės dalys.
Formaliai skelbiame, kad kviečiame jaunimą likti Lietuvoje ir kurti savo ateitį čia, tačiau užsižaidę formaliose politkorektiškose diskusijose ir grandiozinių renginių organizavimui skirtų milijonų įsisavinime pamiršome patį objektą – jaunimą.
Reformos vykdomos panašiai, kaip masinės šventės – triukšmingai, skambiai, kad organizatoriai galėtų pasimaudyti šlovės spinduliuose, tačiau negalvojant apie ilgalaikes pasekmes.
Neseniai atliko tyrimo duomenimis, emigruoja daugiausiai jauni žmonės. Dominuoja 26-45 metų respondentai. Iš apklausos matosi ir tai, kad dauguma emigrantų savo sprendimo nesigaili. „Esu laimingas, kur gyvenu, bet trūksta Lietuvos“ sako 56,6 proc., „esu laimingas, kur gyvenu ir man nieko netrūksta“ – 35 proc., emigracija labiau pateisino lūkesčius nei nepateisino“ – 77,1 proc. respondentų.
Valdžia sukūrė gausybę strategijų – jas rašant teisingos konsultavimo įmonės sėkmingai įsisavino milijonus. Tačiau kol kas neteko matyti studijos, kuri analizuotų, kodėl jaunas žmogus turi likti Lietuvoje, o ne kurti ateitį užsienyje. Tačiau gilių studijų ir nereikia.
Po reformų lavinos eilinį kartą paaiškėjo, kad Lietuvoje praktiškai neįmanoma sudaryti sutarties su Valstybe ir tikėtis, kad ji, būdama stipriąja puse, jos laikysis.
Keliolika metų pensijai kaupę žmonės tiesiog liko „už borto“. Kur link suks švietimo ir sveikatos apsaugos sistema neaišku jau keletą metų ir toliau niekas negali duoti tikslių atsakymų. Dabar klaustukų daugėja ir 52 tūkstančiams valstybės tarnyboje dirbančių žmonių.
Nors padėtis šioje srityje ir taip prasta. Pirmą kartą Lietuvoje atlikta plataus masto valstybės tarnautojų apklausa atskleidė psichologinę tarnautojų savijautą, pasitenkinimą darbo užmokesčiu, darbo krūviu ir darbo sąlygomis.
Tarnautojus labiausiai demotyvuoja žemas darbo užmokestis, psichologinis klimatas, menkos galimybės daryti karjerą ir neigiamas visuomenės požiūris. Kol kas stabiliai gyvena tik jėgos struktūrų atstovai. Jiems padidinti atlyginimai, vis daugiau buvusių šių struktūrų darbuotojų užima aukštus postus įvairiose tarnybose.
Suku prie to, kad visa reformų lavina iki šiol nedavė aiškaus atsakymo jaunam žmogui, kuris pradeda kurti savo gyvenimą – kaip aš gyvensiu ateityje ir kaip tą ateitį formuoti.
Valstybės tarnyba ir darbas biudžetinėse įstaigose daugumoje Vakarų valstybių žmonėms patrauklūs savo sąlyginiu aiškumu ir socialinėmis privilegijomis. Skirtingai nuo verslo struktūrų, čia labai aiški ir prognozuojama karjera.
Nekalbu apie aukščiausius postus. Žmogus, pradėjęs dirbti šiose struktūrose tiksliai žino kada ir iki kiek didės jo atlyginimas, kokių pareigybinių lubų ir už kokius nuopelnus gali tikėtis. Kokią kvalifikaciją turi įgyti ir kiek tada pakils jo alga.
Sakote, visi jaunuoliai nori tapti veržliais inovatyvių verslų kūrėjais ir kriptovaliutomis prekiaujančiais milijonieriais? Nė velnio.
Pagal įvairius tyrimus, verslauti ir taip pasirūpinti savimi bei artimaisiais gali 5-10 proc. žmonių.
Visi kiti tvarkingi vykdytojai – samdomi darbuotojai. Būtent šie samdomi darbuotojai ir sudaro viduriniąją klasę, kuri mėgsta gyventi pagal aiškias taisykles, žinoti, kad šios taisyklės nebus keičiamos sulig kiekvienais rinkimais, ir nori prognozuoti savo gyvenimą dešimtmečiams į priekį. Kitaip imti paskolą naujam butukui tolimame miegamajame rajone labai nejauku.
Būtent šio aiškumo, kaip dėliotis gyvenimą dešimtmečiams į priekį, ir garantijos, kad Valstybė bet kuriuo momentu nepersigalvos nėra.
Nors tai turėtų būti reformų esmė. Kol kas vieninteliai apčiuopiamesni valdžios pažadai – keliais ar keliolika eurų čia ir dabar (rinkimai grėsmingai artėja) padidintas atlyginimas. Tiek neužteks ne tai, kad dėliotum savo šviesią ateitį, bet net atšvęsti šį pakėlimą eiliniame bare.