Užkalnis: abitūros puvėsiai

„Kultūros griuvėsiai“ – taip mėgdavo sakyti mano estetikos dėstytojas, muzikologas Jonas Bruveris, kalbėdamas apie tai, kas yra kultūra ir kas jai priešiška. Puikus buvo dėstytojas.

Abitūros puvėsiai, mokslo gangrena, švietimo klinikinė mirtis – čia tai, ką mes matome kiekvieną vasarą, kai abiturientų ir jų tėvų žvilgsniai susminga į egzaminų užduotis, rezultatus, egzaminų kompiuterių sistemos kasmetinius griuvinėjimus (ar bus nors vienas kartas, kai be kokio nors liapsuso ar skandalo apsieisim, ar čia privaloma?).

Kas, beje, tą sistemą sugalvojo, pagamino ir administruoja? Gal ta pati UAB „Kretingos pamazga“, kuris guliašo gaminį ruošė Dainų šventei?

Bet ne tai baisiausia. Absurdas tęsiasi dešimtmečiais: mokytojai ne moko.

Jie, kaip galėdami, ruošia mokinius egzaminams. Žino, kad ne tai jų misija ir užduotis, bet vis tiek taip daro.

Visi, kas turi nors du vingius galvoje, per tris dešimtmečius Lietuvoje yra sutarę, kad mokytis dėl egzaminų rezultatų yra absurdas. Čia kaip sutuoktinį rinktis dėl gražesnės vestuvių nuotraukos. Kaip ligonį gydyti, kad gražesnė kardiograma gautųsi.

Niekas juk nesiginčija, kad mes privalome ruoštis jaunus žmones gyvenimui, darbui ir gebėjimui įgyti naujus įgūdžius ir žinias, bet ne egzaminui. NE EGZAMINUI, po velnių. Aš pakartojau, nes visi girdi, bet neklauso.

Visi sutinka, ir vis tiek visi daro tą patį, kaip ir anksčiau. Gal mums visiems su protu negerai? Kaip nacionalinis stadionas: visi sutaria, linkčioja galvomis, kad griuvėsiai Šeškinėje yra gėda, ir trisdešimt metų kolektyviai nieko nedaro. Na nieko, absoliučiai nieko. Ir visi apsimeta, kad to nesupranta ar nepastebi.

Jei čia turėčiau daug, daug vietos, ir begalinę skaitytojų kantrybę, dar pridėčiau, kad egzaminų užduotis rengia tie, kas patys nesugeba mokyti vaikų, arba tie, kas džiaugiasi sukalę tokias užduotis, kad jų niekas negali išspręsti (šituos gal skriausdavo vaikystėje, dabar jie keršija). Arba kuria užduotis tokias, kurias išsprendžia visi, net tie, kas į egzaminą neateina.

Kaip ir tas nacionalinis diktantas, tikra nacionalinė beprotybė: kalbininkai džiaugiasi suraitę jį tokį, kurio niekas šalyje neparašo be klaidų. Čia jie taip skatina kalbą mylėti. „Išvedžiau naują obuolių veislę, jų niekas nevalgo. Ar aš ne didvyris?“

Bet koks skirtumas, kokios egzaminų užduotys ir kokie rezultatai? Jokio.
Ką duoda abituriento gauti šimtukai?

Na kaip gi, ketverius metus mokslo dėl diplomo, kurio darbo rinkoje absoliučiai niekam nereikia. Jei gaučiau po dolerį už kiekvieną bėdojantį, kad negali susirasti darbo pagal specialybę, įrašytą diplome, jau nusipirkčiau tą namelį Holivudo kalvose, kurį esu nusižiūrėjęs.

Metai bėga, viskas keičiasi, net aplinkkelį Vilniuje baigė statyti, nesikeičia tik šis įteisintas, oficialus, dosniai apmokamas mokslo marazmas.

Nes apie tai irgi visi dešimtmečiais kalba: kad universitetai ruošia žmones ne darbo rinkai, o aprūpina darbu dėstytojus, kurie niekur kitur darbo nesusirastų, net ir savanoriaudami už dyką, ir išlaiko profesorius, kurie tik todėl ateina į savo aukštąsias mokyklas, kad kitų gatvių mieste jau nebepažįsta ir niekur kitur nueiti negali. Jie skaito kursą, kuris buvo rašytas, kai daugelis jūsų dar nebuvo gimę. Visi tai žino.

Ką tada darom? Imam daug netikusių universitetų ir apjungiam juos į kelis stambesnius netikusius universitetus, spausdinančius diplomus ir ruošiančių specialistus, kurie dirbs žuvies pjaustytojais Norvegijos fabrikuose.

Lietuvoje jie net pavežėtojais nedirbs, nes Lietuvoje pavežėtojais jau dirba imigrantai iš Ukrainos, kurie savo ruožtu irgi tikriausiai baigė Ukrainos universitetus ir turi teatrologų diplomus.

Rimtai, kas čia buvo su tais universitetų jungimais? Kai keli automobiliai neužsiveda, kosėja juodais dūmais arba neatsirakina, surišti juos trosais vieną su kitu nėra sprendimas. Kai šaldytuve trys stiklainiai supelijusios uogienės, kurios niekas nenori, ją suvertus į vieną puodą, niekas nepradės tuos uogienės prašyti ir jos norėti.

Lygiai taip pat, mielieji abiturientai ir jų tėveliai, visos aistros dėl egzaminų, jų rezultatų ir šimtukų yra apie nieką. Jeigu jaunus žmones daug metų blogai mokė blogi mokytojai pagal nesąmoningas programas, tai skaičiuok neskaičiavęs tuos balus – koks skirtumas?

Kai ligoninėn atveža ligonį, kuris jau viena koja geresniame pasaulyje, nes visą gyvenimą gėrė, rūkė ir nesaugojo sveikatos, ne metas ginčytis, kokiu termometru jam matuoti temperatūrą ir kokį tyrimą – šlapimo ar kraujo – jam paskirti pirmiau. Bet mes būtent tuo įnirtingai užsiimam.
Mokyklų sistema sugedusi, nes veikia taip, kaip buvo sukurta prieš dešimtmečius, ir niekas neturi valios, drąsos ir pinigų tai pakeisti.

Aukštasis mokslas toje pačioje situacijoje, tik dar brangiau kainuoja ir stipriau priešinasi bet kokioms permainoms, mojuodamas akademine nepriklausomybe.

Pabaigai istorija iš gyvenimo. Kai man buvo 18, laikiau stojamuosius į Vytauto Didžiojo Universitetą. Gavau gerus pažymius (kitaip nebūčiau įstojęs), bet už lietuvių kalbos rašinį gavau keturis penkiabalėje sistemoje.

Kadangi jau tada buvau įsitikinęs, kad rašyti moku, nuėjau aiškintis. Pasirodo, kadangi universitetas buvo naujas, tik atkurtas, stojamuosius vertino, kaip čia pasakius, tetos iš praeities, pačios turbūt besimokiusios rašto spaudos draudimo laikais.

Man paaiškino, kad mano tekstas buvo geras, „tema atskleista“, bet aš pradėjau jį nuo detalės ir ėjau į apibendrinimą. „Taip negalima“, paaiškino man. Sakau – kaip negalima, yra du būdai, nuo detalės prie bendro, ir nuo bendro prie detalės, tai autorius renkasi savo nuožiūra.

„Jūs nevarkit“, pranešė man toji ragana be šluotos, „mes čia literatūros nežiūrim, mes turime savo metodinius nurodymus, o jūs, jei mokykloje būtumėt išmokęs rašinėlius rašyt pagal planą, šituos dalykus žinotumėt“.

Tai vyko prieš beveik trisdešimt metų. Kaip jums atrodo, šiandien daug kas vyksta kitaip?