Deja, tačiau tai dar nereiškia, kad grįžtame į normalias vėžes ir virstame valstybe, kurioje gera gyventi, nes pamirštame esminį dalyką, be kurio šiuolaikinės šalies nesukursime.
Statistika skelbia, kad praėjusį mėnesį į mūsų valstybę persikėlė 3627 asmenys, o ją paliko – 3084. Taigi, atvykėlių buvo 543 daugiau nei išvykusių, rodo išankstiniai Statistikos departamento duomenys. Tiesa, per penkis mėnesius migracijos rodikliai išlieka neigiami. Šiuo laikotarpiu 17,4 tūkst. asmenys emigravo iš Lietuvos, o 15,6 tūkst. – imigravo. Taigi šiemet dėl migracijos gyventojų skaičius sumažėjo bent 1,7 tūkst. Vis dėlto tai yra 9 kartus mažiau nei buvo prieš metus. 2017 m. sausį – gegužę iš Lietuvos emigravo 15,3 tūkst.
Lietuvos migracijos priežasčių tyrimas, kurį Lietuvos demografijos forume: „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“ pristatė Vytauto didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto darbuotoja, tyrimo bendraautorė dr. Ilona Strumickienė.
Emigrantų buvo klausiama, kokie didžiausi taisytini dalykai Lietuvoje, kokios yra didžiausios problemos Lietuvoje. 57,7 proc. respondentų įvardijo korupcijos dydį, ekonominę nelygybę minėjo 51,9 proc., nepagarbą eiliniam žmogui – 43,3 proc., biurokratijos dydį – 34 proc., pensijų, socialinių išmokų dydį – 23,8 proc., verslininkų gobšumą – 23,3 proc. apklaustųjų.
Verčiame į žmonių kalbą. Žmonės išvažiuoja, nes jaučia neteisybę ir nebemato ateities. Jie puikiai supranta, kad valdžiai yra reikalingi tik kaip mokestinė bazė, kurią galima apkrauti papildomomis rinkliavomis, bet ne laisvos ir nepriklausomos valstybės piliečiai.
Galima dėl neteisybės verkti virtuvėje ant kaimyno peties, galima skaičiuoti. Lietuva oficialiai įtraukta į turtingųjų šalių klubą. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė Lietuvos stojimo į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Tai pripažinimas. Mes pasiekėme apie 75 proc. vidutinio europietiško BVP.
Tačiau už šiuos pasiekimus mokame savo žmonėmis. Tai ne tik menki atlyginimai. Nors pagal ekonominio šuolio greitį jie turėtų siekti bent du trečdalius europietiško vidurkio, kuris oficialiai 2278 eurai.
Kuo toliau tuo vis didesnis nesaugumo ir nerimo jausmas. Mūsų politikai ir kai kurie verslo atstovai tiesiog pamiršo, kad savo žmones reikia bent jau gerbti. Nekalbant apie tai, kad piliečių sutartis su valstybe peržiūrima priklausomai nuo politinių ambicijų.
Kaip turi savo gyvenimą planuoti verslas, kuriam lieka tik sekti mokesčių reformą, kuri dabar „sukasi“ Seime. Niekas nieko tiksliai nežino. Sprendimai, kurie keis dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimą, priimami ekspromtu. Nesivarginant nei skaičiuoti, nei analizuoti.
Ko vertas Sodros pasiūlymas pasitikrinti kokią menką pensiją gausite ir pačiam pasirūpinti savo ateitimi?
Atsakymų, ką dėl to mokesčius mokančio piliečio daugiau galėtų padaryti ta pati Sodra, nėra. Kaip ir Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko siūlymas pensinį amžių ilginti labiau nei vidutinė gyvenimo trukmė.
Šiuo metu vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra mažiausia iš Baltijos šalių ir viena mažiausių visoje ES. Ji siekia 307 Eur. Ar dešimtis metų mokėjus mokesčius iš šios sumos galima oriai gyventi per gyvenimo saulėlydį, nediskutuosime.
Tai tiesiog pagąsdinimai nesiūlant jokių sprendimų ir viliantis, kad kai prieš artimiausius rinkimus minimalus atlyginimas ir pensija bus padidinti keliolika eurų ir tai atneš papildomus dešimtis tūkstančių balsų.
Kodėl iki šiol tik diskutuojama apie prieš krizę sumažintų biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimų atstatymą, nors visi puikiai supranta, kad jei mokslų daktaras gauna keturis šimtus eurų, tai nėra normalu. O pasiūlymai keliolika procentų padidinti šį atlyginimą panašesni į pasityčiojimą, nei į diskusiją, kaip išspręsti problemą.
Kartais susidaro įspūdis, kad garbūs politikai ir ekonomistai – nuomonės lyderiai, paskutinius kelerius metus nebuvo užsukę į parduotuvę ir nežino, kiek pabrango būtiniausios prekės ir paslaugos.
Kaip ir atvejai, kai verslininkai net neplanuoja didinti žmonėms algas ir taip pritraukti trūkstamų darbuotojų, stato bendrabučius ir viliasi, kad juose gyvens „beveik nemokamai“ dirbantys užsieniečiai.
Žmonės visa tai mato ir pasiūlymą pasirūpinti savo ateitimi supranta tiesiogiai – perka bilietą į šalį, kur atlyginimas ir socialinės garantijos nediskutuotinos ir nekeičiamos sulig kiekvienais rinkimais.
Kitas kelias dirbti. Kad pavyktų subalansuoti pastaruoju metu smarkiai augančias išlaidas su pajamomis, beveik kas penktas darbingo amžiaus lietuvis šalia pagrindinio darbo turi ir papildomų veiklų
„Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvoje 2016 metais vienas dirbantysis vidutiniškai išdirbo 1885 darbo valandas, – sako cvmarket.lt atstovė Raimonda Tatarėlytė. – EBPO į statistiką įtraukia ne tik dirbtą įprasto darbo laiką, bet ir viršvalandžius bei darbo valandas, praleistas papildomuose darbuose.
Palyginimui, Vokietijoje vienam dirbančiajam per metus teko 1363, Danijoje – 1410, Jungtinėje Karalystėje – 1676, o visų EBPO šalių vidurkis sudarė 1763 valandas.“
Skaičiuoti visi moka. Jei galima dirbti mažiau ir gyventi bent jau taip pat, kodėl rinktis darbą, už kurį mokama sąlyginai per mažai.
Be to, šis darbas negarantuoja stabilios ateities. Tiek pat pastangų įdėjus kitoje valstybėje ateitis bus geresnė. Siekti bent jau panašių sąlygų mūsų politikai nemato reikalo.
Geriau paprasčiau pagąsdinti tautą ir ką nors pažadėti. Aiškios nacionalinės idėjos, kokią valstybę kuriame, nesiūlo niekas. Atvirkščiai, politikai tarsi sąmoningai stengiasi naikinti eilinio piliečio viltį kurti, kartu su šalimi, ateitį sau ir savo šeimai.
Tokiais piliečiais paprasčiau ir pigiau manipuliuoti. Pensininką pažadas dešimčia eurų didinti pensiją veiks. Tūkstantį eurų per mėnesį uždirbantį žmogų ne.
Kokia ateitis jei niekas nesikeis? Atsakymas vėl skaičiuose. Neseniai skelbta, kad Lietuvoje su darbo leidimais šiuo metu dirba apie 14 tūkst. žmonių iš Rytų Europos – tai yra 75 proc. daugiau nei prieš pusmetį. Ar jie sieja savo ir savo šeimos ateitį su Lietuva klausimas kol kas retorinis.