Per beveik 30 metų nedaug kas pasikeitė – apie šių dienų pagrindinį valdžios rūpestį taikliai rašo R. Valatka: „Karbauskis spirga misija sudeginti konservatorius“. Tai visiškai nestebina ir apie tai nebūtų verta net rašyti. „Konservatoriai yra tautos „priešai“ – nuo pat 1992-ųjų nėra buvę kairiųjų Seimo, kuris to nebūtų paskelbęs. Bet šiais laikais „priešų“ paieška Lietuvoje ties konservatoriais nebesustoja.
Į „priešų“ sąrašą vis garsiau ir Lietuvoje siūloma įtraukti Vakarų populistų jau seniai sėkmingai naudojamą visą „priešų“ meniu. Atrodo, kad tuo nuosekliai rūpinasi ir dabartinė valdžia, gražų Sąjūdžio 30-mečio minėjimą pavertusi „priešų“ įvardijimo festivaliu. „Ne už tokią Lietuvą kovojome!“ – veteranų susitikimuose yra mėgstamas leitmotyvas, tačiau šį kartą prie to dar buvo labai garsiai įvardinti ir visi Kovo 11-osios tariamai sukurti naujų laikų Lietuvos „priešai“: globalizacija ir globalios Lietuvos koncepcija, Europos Sąjunga ir Briuselio biurokratai, neoliberalizmas ir migracija, Stambulo Konvencija ir LGBT, „w“ raidė ir McDonaldo iškaba ir t. t., ir t. t. Trumpai – „Briuselis“ yra naujas visuotinio blogio simbolis. Kitaip sakant, Lietuvos integracija į Vakarus yra didžiausias pačios Lietuvos „priešas“. Tai tezė, kurią Putino hibridinių karų architektai, nuo pat šio dešimtmečio pradžios, džiaugiasi galėdami skleisti visoje „naujojoje Europoje“ – toje erdvėje, kuri 90-ųjų pradžioje išsiveržė iš subyrėjusios sovietinės imperijos, jos dominavimo erdvės ir ne taip seniai įsijungė į Europos Sąjungą.
Politinis populizmas visada buvo stiprus „priešų“ įvardijimu. Politikai intuityviai jaučia, kad žmonės tai supranta ir tai mėgsta. Paprastas parodymas pirštu žmonėms, kas yra tariamai kaltas dėl jų nelabai gero gyvenimo, kaip rinkiminė strategija suveikia žymiai efektyviau nei sudėtingas aiškinimas, kokių ekonominių ar socialinių reformų yra būtina imtis tam, kad žmonių gyvenimas pagerėtų. Klasikinis populistų meniu dažniausiai susideda iš dviejų puslapių: pirmo puslapio su vietinio „priešo“ įvardijimu – dažniausiai juo tampa politinis elitas arba buvusi valdžia (konservatoriai Lietuvoje) ir antro puslapio – su globalaus priešo įvardijimu.
Šių laikų Vakaruose galime matyti, kad toks primityvus populizmas gali būti pakankamai sėkminga pergalės rinkimuose formulė. Šiandieninė Vengrija, Lenkija, naujausia Italijos valdžia, Austrija, Le Pen populiarumas Prancūzijoje, net ir D. Trumpo pergalė Jungtinėse Valstijose yra šios sėkmingos formulės gyvi liudijimai.
Įvairaus plauko populistai, nuo euroskeptikų iki autokratinės tvarkos mylėtojų, laimi viešą diskusiją su proeuropiečiais, su atsakingos politikos šalininkais, nes pirmieji neabejotinai yra stipresni, įvardydami žmonėms suprantamus „priešus“: Briuselį, neoliberalizmą ar globalizaciją. Proeuropiečiai nesugeba įvardinti jokių aiškių „priešų“, nesugeba sukurti apie tokius priešus patrauklios mitologijos ir su savo racionaliais argumentais niekaip neprilygsta gąsdinimui, kad „Vakarų zombiai atrieda, atidunda“. Gąsdinimas „priešo“ pinklėmis didelei daliai rinkėjų visada yra žymiai labiau įtikinantis nei racionalus bandymas nupaišyti europietiškos gerovės perspektyvą.
Tai nereiškia, kad bet kokios kalbos apie priešus turi būti suprantamos kaip populizmas. Nieko panašaus! Lietuva turi racionaliai kalbėti apie tikras grėsmes ir tikrus priešus: Putino Rusija yra pastovi grėsmė ir „priešas“ mūsų geopolitiniam saugumui; nevaldoma migracija į Europos kontinentą gali tapti didžiausia grėsme Europai ir „priešu“ Europos vienybei; Lietuvos politinės sistemos tolesnė oligarchizacija, kai kiekvienas save gerbiantis oligarchas ar latifundininkas kurs savo partiją, gali tapti didžiausia grėsme Lietuvos demokratijai ir jos didžiausiu „priešu“.
Tačiau akivaizdu, kad mūsų laukia vis karštesnė diskusija ne tik apie tokius „priešus“.
Kodėl apie visa tai rašau? Todėl, kad mano įsitikinimu, 2019 ir 2020 metų rinkimuose pagrindinė R. Karbauskio rinkimų kampanijos linija bus garsus „priešų“ įvardijimas. Ir tai bus ne tik konservatoriai, kurių niekaip nesiseka sukompromituoti, ne tik liberalai, patys paskendę teisminiuose procesuose, bet ir didieji globalūs priešai: Briuselis, globalizacija, Vakarų kultūra ir t. t. Kai būnant valdžioje nesiseka valdyti, reikia garsiai šaukti apie priešus, su kuriais reikia kovoti. Ypač, kai tokioms pastangoms Vakarus įvardinti „priešu“ Kremlius visada pasiruošęs ateiti į talką.
Neapsigaukime – nesame apsaugoti nuo to, kuo pastaruoju metu vis stipriau serga „naujoji Europa“ – silpnėjanti demokratija ir Briuselio įvardijimas svarbiausiu „priešu“ tampa skiriamuoju Centrinės Europos bruožu: Vengrija ir Lenkija yra tik ryškiausi pavyzdžiai. Ar tai vyksta savaime, ar galima įžvelgti Kremliaus pėdsakus – ne šio teksto tikslas, tačiau panašumų tarp dabartinės Rusijos raidos ir tendencijų „naujoje Europoje“ galima įžvelgti nemažai. Ypač, jeigu palygini Maskvos ir „naujosios Europos“ sugebėjimus įvardinti tuos pačius „priešus“, visų pirma Briuselį ir visus Vakarus.
Vienas pirmųjų, pabrėžęs, kad svarbiausia politikų funkcija yra įvardinti priešus ir su jais kovoti, buvo garsusis vokiečių teisininkas ir filosofas Carlas Shmidtas, savo pažiūromis buvęs artimas nacių režimui. Tokį jo filosofinį požiūrį į politiką atkartojo rusų emigrantų filosofas Ivanas Iljinas, šlovinęs Mussolinio ir Hitlerio režimus ir piešęs laisvos nuo bolševikų Rusijos valdymo sistemą, paremtą fašistiniais Vado ir jam lojalios tautos principais. I. Iljinas kartojo C. Shmidto atrastą formulę, kad svarbiausias politikos uždavinys yra įvardinti priešą ir jį įveikti. Ivaną Iljiną V. Surkovo dėka pastaruoju metu pamėgo pats Vladimiras Putinas, raginantis iš Iljino darbų semtis įkvėpimo Vakarus paverčiant Rusijos svarbiausiu priešu. Ir tikrą demokratiją paverčiant „suverenia demokratija“, kur reguliarūs rinkimai reikalingi ne tam, kad politikai tarpusavyje konkuruotų, bet tik tam, kad paklusni tauta turėtų reguliarią galimybę ateiti prie balsavimo urnų ir ten išreikštų savo lojalumą Vadui.
Taip gyvena šiandieninė Rusija: su Vakarais – svarbiausiu „priešu“ – ir Vadui pavaldžia „suverenia demokratija“. Gyvena pagal I. Iljino suformuluotą fašistinę valdymo doktriną.
Lietuvoje vis garsiau galime girdėti panašias melodijas: Vakarai – „priešas“, partinė demokratija – „supuvusi ir korumpuota“. Ar tokias melodijas bekuriantys lietuviški politiniai „kompozitoriai“ natas gauna tiesiai iš Kremliaus, ar paprasčiausiai yra tiek nekūrybingi, kad tiesiog kopijuoja iš Kremliaus ataidinčias natų kombinacijas – nėra didelio skirtumo.
Svarbu yra tai, kad „priešų“ paieškai Lietuvoje yra gerai pasirengta: meniu yra gerai išstudijuotas, patiekalai iš abiejų puslapių jau išbandyti – kai kas dabar, kai kas anksčiau.
Ir čia kyla esminis klausimas – o ką turi daryti Lietuvos proeuropiečiai, atsakingos politikos šalininkai? Iki šiol jie populistų pamėgtose „priešų“ įvardijimo varžybose dažniausiai nedalyvaudavo. Lygiai taip pat ir Vakaruose – populistai triukšmingai įvardija „priešus“, rimtos politikos šalininkai – tiki žmonių racionalumu ir sveiku protu. Ir todėl dažnai pralaimi.
Ką turi daryti proeuropiečiai kitaip? Mano siūlymas radikalus – turi taip pat išmokti garsiai įvardinti tikruosius „priešus“. Ir ne tik įvardinti, bet ir turėti gerus, įtikinamus pasakojimus, kuo tokie „priešai“ yra pavojingi. Taip, kaip populistai yra sukūrę ištisą mitologiją apie „priešą“ – Briuselį ar „priešą“ – globalizaciją.
Tai nereiškia, kad turėtume rungtyniauti populizmo priepuoliuose. Turime įvardinti tikrus „priešus“. Ir ne tik Rusiją. Nes turime tikrų „priešų“ ne tik išorėje, bet ir viduje. Ir ne tik kokių nors oligarchų. Didžiausias mūsų priešas yra mūsų pačių mąstymas, mūsų pačių neracionalios baimės, mūsų pačių kažkur pasiklydę požiūriai.
Jeigu reikėtų įvardinti didžiausius Lietuvos „priešus“ ir kviesti bendrai kovai su jais – labai paprastai įvardinčiau mūsų vis dar neišnykstantį gyvensenos ir mąstymo provincialumą, tamsybiškumą, kartais net ir juodašimtiškumą, negebėjimą žiūrėti toliau ir plačiau, intelektinę tinginystę.
Kodėl tai yra mūsų didžiausieji „priešai“?
Todėl, kad tai stabdo mūsų gebėjimą tapti sėkminga, gerovės valstybe. O tai ir yra mūsų svarbiausias tikslas po to, kai atgavome ir apgynėme savo laisvę. Dabar lietuviai gerovės važiuoja ieškoti į Airiją ar Vokietiją, o mums reikia, kad jie tokią gerovę rastų čia, Lietuvoje. Ir ne tik Vilniuje. Nesukursime europietiškos gerovės Lietuvoje, jeigu nesigindami leisime kažkam teršti mūsų protus aiškinimu, kad Europa yra mūsų „priešas“. Priešas yra mūsų mąstymo tamsybiškumas, horizontų siaurumas, nes tik tokioje terpėje ir sudygsta „Vakarų, kaip priešo“ sėkla. Globalizacijos baimė galų gale pavirsta ir globalios konkurencijos baime, naiviomis svajonėmis, kad galima gerai gyventi ir nekonkuruojant dėl geriausių protų, moderniausių technologijų, kvalifikuotos darbo jėgos. Jeigu leisime įsivyrauti mąstymo provincialumui, tai ir gyvensime kaip ekonominė provincija, kaip europietiškos gerovės provincija, kur smagu sugrįžti atostogų, tačiau ne daugiau.
Didžiausias pavojus mums, šalia pavojų, kuriuos kelia Rusijos agresijos grėsmė, ir yra grėsmė likti tokia skurdo provincija – mąstymo skurdo, kultūros skurdo, ekonomikos skurdo, socialinio skurdo provincija. Didžiausias mūsų „priešas“, kuris mus gali nustumti į tokios provincijos trajektoriją, yra mūsų kolektyvinio proto, mūsų kolektyvinės pasąmonės, mūsų tikėjimų ar netikėjimų, mūsų provincialaus mąstymo bėdos. Nes tai formuoja ne tik visuomenėje vyraujančias diskusijas, bet galų gale lemia ir politines preferencijas. „Naisių vasaros“ valdžia yra tokio vyraujančio mąstymo, o ne kokios nors ypatingos rinkimų kampanijos rezultatas. Negalvokime naiviai, kad tokias bėdas galime įveikti tik švietimu. Ar geresnėmis rinkimų kampanijomis.
Kultūrinės, mąstymo preferencijos visuomenėse keičiasi „kultūrinių karų“ metu. Tai nėra kruvini karai, tai karai už vertybių kaitą, už kolektyvinio mąstymo kaitą.
Kaip 1992-aisiais sakė garsus Jungtinių Valstijų publicistas Paast Buchananas, tokie „kultūriniai karai“ lemia visuomenėje vyraujančias nuostatas, kas yra teisinga ir kas neteisinga.
Ką tokių „kultūrinių karų“ metu su tokiais svarbiausiais „priešais“ turi daryti racionalios, proeuropietiškos politikos šalininkai? Turi kovoti „kultūrinį karą“ su jais kiekviename žingsnyje. Lietuvai reikia ne tik „Rusijos sulaikymo strategijos“, reikia ir mūsų pačių „Tamsybiškumo sulaikymo strategijos“. Pastaroji turi būti ne mažiau mums patiems svarbi nei pirmoji. Nes mūsų tamsybiškumas yra tai, kas vis dar laiko mus pririšęs prie Rytų. Laikas su tuo atsisveikinti.