Piliečiais yra tie, kurie nelieka nuošalyje, kai bendruomenė susiduria su problemomis. Galiausiai jais yra tie, kurie adekvačiai supranta, kaip jų bendruomenėje yra priimami sprendimai ir kokiomis priemonėmis galima prisidėti prie šių sprendimų įgalinimo. Būti piliečiu reiškia turėti balsavimo teisę. Leisi balsuoti nuo šešiolikos metų vietos savivaldos tarybų rinkimuose, reiškia pripažinti šią grupę savo bendruomenės nariais, atsakingais ir galinčiais prisiimti atsakomybę.
Mitai, kad jauniems viskas #dzin
Pastarieji rinkimai visus nustebino ne jaunų žmonių eilėmis prie balsadėžių, bet jų įsitraukimu į savo visuomenės valdymą. Procentas, kurį sukūrė šie jauni žmonės atėję balsuoti (37,8 proc. –
2016 m. Seimo rinkimų pirmajame ture, dvigubai daugiau nei 2012 m., kai jaunų žmonių aktyvumas buvo vos 18 proc.), išreiškia jų norą prisiimti atsakomybę už tai, kaip bus valdoma jų šalis, jie nori rinkti savo atstovus.
Ar šešiolikmečiai taip pat aktyviai dalyvautų rinkimuose? Rinkimų aktyvumą lemia jų pilietiškumas ir noras įsitraukti į savo bendruomenės gyvenimą. Šešiolikmečiai jau yra vieni aktyviausių savos bendruomenės narių, turintys ir suprantantys savo pareigas, tačiau jie vis dar neturi visų pilietinių teisių, kurios jiems leistų tapti pilnateisiu bendruomenės nariu ir spręsti jos esminį klausimą – kas ir kaip turi valdyti šalį, bendruomenę. Šešiolikmečių įsitraukimas į jaunimo nevyriausybines organizacijas, aktyvi veikla po pamokų, dalyvavimas įvairiuose būreliuose ir užsiėmimuose žymi jų, kaip labai aktyvių savos bendruomenės narių, statusą. Tačiau šis statusas, deja, su metais tik menksta. Tai puikiai atsispindi 2016 m. Pilietinės visuomenės instituto atliktas „Pilietinės galios indekso“ tyrimas, kuriame buvo nustatyta, kad jaunų žmonių nuo 15 iki 19 metų pilietinės galios indeksas yra 42,5 proc., kai visos visuomenės siekia tik 37 proc. Tame pačiame tyrime nustatyta, kad jeigu reikėtų imtis organizuoti veiklą politinei problemai spręsti, jaunų žmonių, pasiryžusių būti pilietiškais ir neabejingais, yra net 11 proc. daugiau negu visos visuomenės. Šie jauni žmonės puikiai supranta ir suvokia savo bendruomenės gyvenimą, jame ne tik aktyviai dalyvauja, bet, svarbiausia, reaguoja į iškilusią politinę problemą, esant galimybei patys įsitrauktų į jos sprendimą.
Šešiolikmečiai tarp politinės tamsos ir šviesos
Atrodytų, kad šešiolikmečiai, kaip ir visas jaunimas, yra atsidūrę politinio lauko tamsoje ir išbraukti iš politinės darbotvarkės. Valdančioji dauguma ir Vyriausybė sprendžia savo egzistencinius klausimus, atlieka selektyvius tyrimus, įvedinėja draudimus ir galiausiai siūlo kosmetinius pakeitimus, kuriuos vadina reformomis, tačiau apie jaunimo politiką nekalba ir neturi jokios aiškios jaunimo politikos strategijos. Absurdiška situacija, kad alkoholio negalės nusipirkti miesto savivaldos tarybos narys. Šią situaciją sukūrė valdančioji dauguma, kuri dvejais savo sprendimais, išreiškė ne ką kitą, kaip tik politinės strategijos nebuvimą.
Kita vertus, 38,5 proc. jaunimo aktyvumas per paskutinius Seimo rinkimus turėtų atkreipti dėmesį į šią rinkėjų grupę, bet neatkreipia. Kyla natūralus klausimas – kodėl? Nes patys valdantieji supranta, kad ši aktyvi, dabar jau balsuoti galinti grupė ne juos rinko, todėl reikia juos ignoruoti ir išbraukti iš politinės darbotvarkės, nustumti į politinio lauko paribius, o geriausia būtų nubausti, kad daugiau taip nedarytų. Atimti teisę iš aštuoniolikmečių per savo išleistuves nusipirkti alaus, o moksleivius priversti sėdėti papildomas dvi savaites saulėtą ir karštą birželį nevėdinamose mokyklose, kuriose mokymąsi pakeičia vėdinimasis sąsiuviniu, geriausiu atveju ekskursijos po Lietuvą arba tiesiog socialinio tinklo „skrolinimas“. Ar tai yra keršto politika už nelauktai aktyvų jaunimo balsavimą?
Dar nė viena jaunimo karta nėra buvusi taip arti politikos. Socialinių tinklų ir jaunų žmonių nuolatinis naudojimasis jais jau seniai ne tik pastebėtas visų politinių grupių, bet ir sėkmingai išnaudojamas. Socialiniai tinklai jau yra tapę politikos formavimo ir įgyvendinimo arena, labiausiai paliečiantys jauniausią bendruomenės dalį. Dalį, kuri daugiausia naudojasi socialiniais tinklais. Net 95 proc. jaunuolių nuo 15 iki 19 metų kasdien naudojasi pačiu populiariausiu Lietuvoje (Facebook) socialiniu tinklu. Populiariausi šio socialinio tinklo asmenys vienaip ar kitaip susiję su politiniais Lietuvos procesais ir visai nesvarbu, ar tai pop žvaigždė, pasisakanti prieš draudimus, ar visuomeniniai veikėjai, komentuojantys valdančiųjų sprendimus, ar patys politikai, kuriantys „live“ transliacijas, besidalijantys savo išminti ir politiniais siūlymais, kritikuojantys oponentus komentaruose. Ar ne socialiniai tinklai sukėlė 2016 m. jaunimo politinį aktyvumą Seimo rinkimuose, kai jaunų žmonių balsuoti atėjo dvigubai daugiau nei 2012 m.? Kodėl šie jauni žmonės, kurie nuolat nori to ar ne, mato ir skaito turinį, kuris susijęs su politiniais sprendimais, neturi teisės spręsti, kaip jų bendruomenė turi būti valdoma?
Socialiniai tinklai jau seniai pakeitė televizijų kuriamas žinias, iš kurių mes susidarome nuomonę apie politikus, jų sprendimus ir jais vadovaudamiesi eidavome balsuoti. Socialiniai tinklai, jų diskusijos, patiktukai ir komentarai po jais kuria šiandienos politinį turinį, kurį stebi jauni žmonės, negalintys išreikšti savo pozicijos ir prisiimti atsakomybės už savo bendruomenę. Nepalikime nuošalyje kartos, kurios vienintelė galia išreikšti politinę poziciją yra jiems rūpimų ir su jais susijusių sprendimų turinio komentarai, arba pasyvūs patiktukai Facebook. Dar nėra buvusios kartos, kuri būtų taip arti politikų, kuri taip akylai stebėtų jų priimamus sprendimus. Dar nėra buvę kartos, kurią taip ignoruotų, keršytų už buvimą aktyviais.
Balsavimo teisė nuo šešiolikos metų vietos savivaldos rinkimuose yra tiems, kurie arčiausiai politinio turinio. Ji yra tiems, kurie yra aktyviausi savo bendruomenės nariai, ir tiems, kurie neliks nuošalyje. Leiskime jaunimui kalbėti ir spręsti.