Pirmiausia, mokyklos tapo renginių organizavimo įmonėmis, pamirštant, kad pirmasis mokyklos tikslas – mokyti ir mokytis. Nuo tada, kai mokiniai tapo mūsų „klientais“, o mokytojai – „paslaugos tiekėjais“, mokyklose rungtyniaujama, kas ves daugiau renginių. Dažnai jiems ruošiamasi pamokų metu, kartais renginiai vyksta ir per pamokas. Kaip tai susiję su etatiniu apmokėjimu? Nes suvienodinant kontaktinių ir nekontaktinių valandų įkainius yra nuvertinama pamoka, kaip svarbiausia mokytojo veiklos sritis.
Todėl mes, mokytojai, siūlome didinti kontaktinių pamokų koeficientą ir skirti daugiau valandų pasiruošimui pamokoms. Mokytojai nori perteikti mokiniams naujausias žinias naujausiomis technologijomis, o tam reikia papildomo laiko. Susitelkime į mokymą ir mokymąsi.
Antroji pastaba: dėl etatinio mokytojo apmokėjimo modelio supriešinami mokytojai ir mokyklos. Kaimo mokyklos supriešinamos su miesto, profesinio mokymo – su vidurinėmis. Etatinio darbo užmokesčio modelis nuvertina profesijos mokytojų darbą – juk už tą patį atlyginimą jie turės dirbti daugiau, nei bendrojo ugdymo mokytojai. Pastariesiems užtenka turėti nuo 504 iki 1008 metinių kontaktinių valandų ir per nekontaktines valandas bus sudaromas 1512 val. etatas (nuo 33 iki 67 procentų nekontaktinių valandų), o profesinio ugdymo kontaktinių valandų žirklės – nuo 672 iki 1176.
Gal tai turėtų reikšti, kad profesinio ugdymo mokytojui reikia mažiau ruoštis pamokoms (nuo 22 iki 56 procentų nekontaktinių valandų)? Mes manome, kad tiek pat, o kartais net ir daugiau. Kaime mokytojo etatui sudaryti užtenka 504 kontaktinių valandų, ir pamokų pasiruošimui bei veiklai jis turės per 1000 val. Visi puikiai žinome, kiek miesteliuose liko mokinių. Todėl siūlau suvienodinti skirtumus ir sumažinti koeficientų žirkles, kad liktų mažiau galimybių supriešinti tos pačios mokyklos mokytojus, nes bet kuris žmogus – taip pat ir mokytojas – gali gerai dirbti tik pozityvioje, sveikoje aplinkoje. O reformą siūlau daryti Lietuvos kaimo mokyklose.
Trečias dalykas: jau dabar Lietuvos mokyklose veši ir bujoja popierizmas – užsiimame aprašinėjimu, „kaip mes gerai dirbame“, nes vienas iš „geros mokyklos“ bruožų yra gausybė gerai užpildytų dokumentų, o įvedus etatinį apmokėjimo modelį to aprašinėjimo ir registravimo atsiras dar daugiau. Mokytojų ir vadovų energija bus švaistoma ir toliau, gausinat popierių kalnus – registruojant veiklas, jas aprašinėjant, sisteminant ir pan. Nemanau, kad kitų profesijų darbuotojai turi pateisinti savo etatus kurdami lenteles, „kiek laiko drožiau pieštuką“. O mokytojams tai daryti reikės...
Ketvirta – 2018 m. birželio 19 d. yra akivaizdžiai per vėlu kalbėti apie reformas, kurias ketinama pradėti nuo rugsėjo pirmosios, tuo labiau kad pusiau parengta reforma, kurią bandoma „prastumti“ paverčiant mokytojus eksperimentiniais triušiais, žemina mokytojų orumą ir ne didina, bet dar labiau smukdo mūsų profesijos prestižą. Šiandien mokytojai laikomi nežinioje, mes vis dar nežinome, kiek mokyklose bus etatų. Pernelyg daug liko klausimų, į kuriuos nesugeba atsakyti Švietimo ir mokslo ministerijos konsultantai.
O pabaigai palinkėsiu taip: baikime mulkinti mokytojus. Gerbiama ministrė kovo mėnesį paskelbė apie 95 milijonus iki 2020 metų, bet šiandien deklaruojama, „kad reforma ir nėra atlyginimų didinimas“ – cituoju ministerijos atstovus. Mes, mokytojai, turime pagrindo spėti, kad tie žadėti milijonai ir vėl bus sukišti į trinkeles ir sienas. Įvedę į Švietimo ir mokslo ministerijos skaičiuoklę savo duomenis matome, kad atlyginimas mažės – ir jis mažės daugiausiai mokykloje dirbantiems mokytojams. Tai reiškia, kad mažės ir motyvacija gerai bei nuoširdžiai dirbti. Ar tikrai to siekiame, garsiai deklaruodami tikslą gerinti švietimo kokybę?