Tačiau susidaro įspūdis, jog pamirštama (arba sąmoningai nutylima), kokios tikrosios šios istorijos ištakos. Kas pirmasis ištiesino korupcijos kelius. Ir ką drąsiai galėtume pavadinti Lietuvos politinės korupcijos krikštatėviu.

VSD pažymos puikiai matyti, kaip tuometinis „MG Baltic“ šulas Raimundas Kurlianskis stumdė Vytautą Gabšį, kaip jis patenkintas trynė rankas – „Vytukas tikrai padarys!“ Ir Vytukas darė viską, kad koncernas būtų juo patenkintas. Jam neblogai sekėsi, nes V. Gabšys išėjo savo ankstesnio šeimininko, Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho mokyklą, kurioje „politinė korupcija“ buvo privaloma disciplina. Eligijaus Masiulio dėžutė neatsirado tuščioje vietoje, ji išsilukšteno iš Darbo partijos „juodosios buhalterijos“.

Savo politinę karjerą V. Uspaskichas pradėjo remdamas Artūro Paulausko socialliberalus. Už paramą galimai atsimokėta postu – verslininkas V. Uspaskichas, neturintis jokios politinės patirties, tampa Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku. Tačiau veikti per kitas politines jėgas V. Uspaskichui pasirodė neefektyvu, todėl 2003 m. jis šveičia A. Paulauską per bortą, atsistatydina ir įregistruoja savo politinę jėgą skambiu „Darbo partijos“ pavadinimu.

Beje, būtent pavadinimas buvo bene vienintelis pozityvus dalykas, susijęs su šita politine jėga. Tačiau net ir jis (kaip viskas šioje partijoje) veikė klaidinančiai – pagal uabo principus sukurta struktūra visuomet pasižymėjo konjunktūriška politine linija, tik atsitiktinai sutampančia su dirbančiųjų interesais.

Tai buvo darinys vieno vienintelio lyderio, kuriam laikinai atsitraukus, viskas pradėjo aižėti ir byrėti. Ideologiją, kuria vadovavosi „darbiečiai“, neprieštaringai apibrėžti sunku, pirmiausia, kas ateina į galvą, būtų liberalizmas, tačiau pati ciniškiausia ir įžūliausia jo versija.

Būtent „darbiečiai“ konvejeriu pradėjo pardavinėti vietas rinkiminiuose sąrašuose, būtent jie aiškiai pademonstravo, kad politika yra įtakingiausias ir pelningiausias verslas. Visą šią patirtį (kartu su Vytuku Gabšiu) vėliau perėmė koncernas „MG Baltic“.

Nors apie V. Uspaskichą prikalbėta, prirašyta kalnai, jo fenomenas nenustoja stebinti. Pabandykite prisiminti bet vieną reikšmingą darbą, kurį šis politikas, buvęs Seimo narys, buvęs Ūkio ministras, buvęs Vilniaus savivaldybės narys, buvęs valdančiosios koalicijos narys yra kada nuveikęs? Šnipštas.

O ką jis padarė kaip europarlamentaras, dirbantis jau antrą kadenciją? Tuščia! Visuose postuose V. Uspaskichas veikė savo naudai ir to ypatingai neslėpė. Tad kodėl ši figūra vis dar ne gėdingų Lietuvos puslapių archyvuose, o vėl veržiasi į aktyvią politiką, vėl baudžiasi užimti postą, kuris galėtų atitekti žmogui, gebančiam Briuselyje ką naudingo nuveikti – Europai ir Lietuvai. Kas čia su mumis dedasi, kad uspaskichai ne tik neskęsta, bet dargi plaukia į viršų?

Dėmesį V. Uspaskichas atkreipė jau pačioje savo politinės karjeros pradžioje. Neturėdamas politiko kompetencijų, sunkiai gebantis išsireikšti lietuviškai, V. Uspaskichas veikė taip, kaip suprato, kaip buvo įpratęs – įžūliai, tiesmukai, storžieviškai, ciniškai.

Versle neramiais praeito amžiaus dešimto dešimtmečio laikais visos šios savybės leido išlikti. Politikoje gi, nuo „dainuojančios revoliucijos“ laikų, dominavo kitas stereotipas, reikalaujantis pakylėtumo, aptakumo, tam tikro neapibrėžtumo. Į tokį stereotipą sutilpo ir sarkastiškai pakrizenančios Vytauto Landsbergio metaforos, ir atsargus Algirdo Brazausko „apsvarstysim, išžiūrėsim“.

Tačiau socialines bei moralines įtampas išgyvenančioje visuomenėje, ypač po tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus visa jėga paleistos „didžiosios privatizacijos“, kuri, beje, ir davė pradžią koncernui „MG Baltic“, brendo supratimas, kad politikoje kalbama viena, o daroma visai kas kita.

Atsirado poreikis politikų, kurie žodžių nevyniotų į vatą, drožtų be užuolankų. Trumpalaikė „ubagų karaliaus“ Vytauto Šustausko sėkmė parodė, kad tuomet politinėje rinkoje netgi buitinį chamizmą galima buvo parduoti kaip poziciją. Beje, iš politikų tik tiedu, V. Uspaskichas ir V. Šustauskas, kalbėdavo apie save trečiu asmeniu – „Šustauskas mano...“, „Uspaskichas įsitikinęs...“. Iškalbinga detalė, verčianti susimąstyti.

V. Uspaskichas taip ir būtų likęs Šustausko lygmens triukšmadariu, lesiojančiu trupinius nuo politinio elito stalo, jei ne dvi svarbios aplinkybės. Pirmoji: tapęs „Gazpromo“ įtakos žmogumi Lietuvoje (tai atskira ir tamsi istorija) V. Uspaskichas pakliuvo į interesų tinklą, suteikusį jam kur kas daugiau galimybių ir resursų, nei galėjo įsivaizduoti vietiniai triukšmadariai.

Antroji aplinkybė buvo susijusi su tuo, kad V. Uspaskichas tapo „Dviračio“ personažu. Taip, V. Šustauskas taip pat buvo pakliuvęs į „Dviratį“, tačiau jam nepasisekė su aktoriumi. Tačiau kur kas svarbiau, kad V. Uspaskichas, skirtingai nei V. Šustauskas, ėmė akivaizdžiai lygiuotis į Remigijaus Vilkaičio personažą, netgi iš jo mokytis. Ilgainiui V. Uspaskicho „gražus vaizdelis“ tapo kur kas realesnis nei buvęs suvirintojas Viktoras, be necenzūrinių išsireiškimų nesugebantis suformuluoti nė vienos rišlios minties. Pasitvirtino su kaupu tai, ką sakė garsus rusų rašytojas Viktoras Pelevinas: „Politikas – tai programa. Televizijos programa“.

Beje, „Dviratis“ ir toliau atlieka svarbų vaidmenį konstruojant V. Uspaskicho politinę biografiją. Begrįžtantį V. Uspaskichą vaidina jau kitas aktorius, tą daro kitaip, tačiau nemažiau įtaigiai. Atviras klausimas, kodėl kitomis aplinkybėmis patriotizmą ir pilietiškumą demonstruojantys „Dviračio“ kūrėjai vėl stumia V. Uspaskicho politinius reitingus aukštyn. Matyt, pinigai, gaunami tegu ir ne tiesiogiai iš paties Viktoro, per laidos populiarumo reitingus, jiems yra pakankamas argumentas.

Tiesą pasakius, kiti pramogų verslo atstovai neatsilieka. Andrius Tapinas, kviečiantis Darbo partijos lyderį į „Laisvės TV“, arba nesuvokia, kad, nepriklausomai nuo klausimų, tribūną gavusio V. Uspaskicho populiarumas didėja, arba šitai suvokia, tačiau vis vien kviečia. Nežinia, kas blogiau.

Sugrįžtantis V. Uspaskichas ne kažin kiek ir pasikeitė. Paseno, apsunko, nebe taip greitai randa žodį, suveda pokalbio galus. Atsirado daugiau cinizmo, kuris pačios artimiausios aplinkos žmones verčia gūžčioti pečiais – kurių galų stengtis, eikvoti laiką ir pinigus, vardan ko? Kad ponas vėl pakliūtų į Europos parlamentą?

Tiesa, dabar Darbo partijos lyderis daugiau kalba apie dvasinius dalykus – kaip jis juos supranta. Kad jis, blyn, negeria, nesikeikia, užsiima joga ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą. Iš besiklausančių veidų matyti, kad jie netiki nė vienu Viktoro žodžiu – jie it musės suskrido pamatyti reginio ir jį gavo.

Neseniai vienas italų europarlamentaras, išgirdęs, kad V. Uspaskichas sugrįžo į Darbo partijos pirmininkus, kad galėtų vėl dalyvauti rinkimuose į Europos Parlamentą, ironiškai pastebėjo, esą lietuviai taip nemyli rusų, kad pasirengę juos pasiųsti kuo toliau, netgi į Briuselį.

Vis dėlto problema slypi kur kas giliau. Ji susijusi su gelmine savigarbos krize, būdinga šiandienos mūsų visuomenei. Savigarba rodo, ar žmogus save gerbia ir priima kaip asmenybę, kaip laisvą, savarankiškus sprendimus galintį priimti žmogų. Gerbiantis save gerbia ir savo sprendimus, nedvejodamas priima tų sprendimų pasekmes. Antra vertus, būtent iš savigarbos kyla pagarba kitiems. Ir nepakantumas tiems, kurie kokia nors forma demonstruoja nepagarbą.

Jei renkame tokius, kaip Viktoras, pavojingai nepasitikime savo valdžia. Negerbiame jos. Jei balsuojame už tokius, kad mums atstovautų, negerbiame savo valstybės. V. Uspaskichas daugiau nei bet kas kitas prisidėjo korumpuojant mūsų politinę sistemą. Jis iš esmės taip ir liko nenubaustas. Vytukas Gabšys trina suolą teisme, o V. Uspaskichas atstovauja Lietuvai Europos parlamente. Tai, kad nesusimąstome apie tai, kad mums nerūpi, liudija katastrofiškai žemą mūsų savigarbos lygį.

Ateis laikas, kai tokių nė nepastebėsime. Kaip nepastebime šiukšlių konteineriuose, kol jie nėra perpildyti. Taip, tokių, deja, visada pasitaikys, tačiau jie neužgrobs mūsų dėmesio, neprimes savo manierų, neprivers žavėtis savo arogancija, nekorumpuos mūsų sąmonės. V. Uspaskichas taps tik istorijos pažyma, liudijančia, jog sisteminė politinė korupcija prasidėjo ne nuo koncerno „MG Baltic“. Kad koncernas buvo tik uolus korupcijos mokyklos mokinys.

Vagis ir melagis gali pasakyti teisingų dalykų, pavyzdžiui, kad du kart du yra keturi, ar tai, kad juodoji skylė yra juoda, tačiau tos tiesos nepaverčia jo mažesniu vagimi ir melagiu.