Juokinga, nes vyrai ir moterys plėšėsi marškinius komentaruose, įrodinėjo, kad jie niekuo nesiskiria nuo žiurkės, šuns ar beždžionės.
„Pažiūrėk, kaip gamtoje, taip ir pas mus“, „mes – patinai ir patelės, mes – gyvuliai“, mušėsi į krūtinę savo teisumu įsitikinusi didžioji dalis komentatorių. Ir, tiesą sakant, paskaičius tokius jų pamąstymus negali sakyti, kad jie nėra teisūs taip save apibūdindami.
Didžiausi mano gerbėjai negailėjo savo laiko rašyti oficialių atsakymų. Štai Mykolo Romerio universitete lektore dirbanti Kristina Zamarytė-Sakavičienė tikino, kad jau gimdoje kūdikiai elgiasi „stereotipiškai“ pagal lytį. Tad kol visas pasaulis vaiko lyčiai nustatyti naudoja ultragarso tyrimą, mes galime pasižymėti neregėtu inovatyvumu ir visiems nušluostę nosį būti pirmieji pasaulyje, kurie žmogaus lytį nustato pagal Kristinos parengtą „gimdos stereotipų“ metodologiją.
Grįžtant prie baugių dalykų – tai jie buvo du: pirma, kad „patinai ir patelės“ turi teisę balsuoti rinkimuose, ir antra – baugu dėl ponios Kristinos studentų.
Šventojo „moteriškumo“ išpažinėjai šaukė, kad aš esu antikristas, atėjęs į žemę sutrypti pagrindinės moterų „misijos“ šiame gyvenime – vaikų gimdymo.
Nors visada pasisakau už laisvą žmonių pasirinkimą turėti vaikų arba jų neturėti. Tačiau dėl savo menkų teksto suvokimo gebėjimų ne visi pažįstantys raides geba skaitydami suprasti, apie ką rašoma.
Todėl, kaip tikri krikščionys, demonstruodami meilę artimui, jie man prilinkėjo baisiausių ir šlykščiausių dalykų. O iš tiesų slapta svajojo, kaip asmeniškai man sukurtų laužą Rotušės aikštėje. Nors viešai jie visada pasisako prieš smurtą ir patyčias.
Visi „moteriško“ švelnumo, trapumo ir nuolankumo gynėjai tvirtino, kad šios „prigimtinės“ savybės – moters gyvenimo esmė ir raktas į pilnavertę laimę. Jie dėkojo dievams, kad didžioji dalis Lietuvos moterų yra normalios ir supranta savo vietą, o štai tų – išsišokėlių, turinčių savo nuomonę, – niekam nereikia, tokios niekada neturi partnerio. Tad tuomet sakykite, kodėl tas „normaliąsias“, tuos švelnumo ir nuolankumo įsikūnijimus daužote kumščiais ir žodžiais kiekvieną dieną?
Statistika rodo, kad kas trečia moteris artimoje aplinkoje patiria smurtą.
Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas ne kartą sakė, kad smurto mastai rodo, kad tai lyg virusas, apkrėtęs mūsų visuomenę. Su moterims, patiriančiomis smurtą artimoje aplinkoje, dirbantys žmonės jau kalba, kad mes gyvename smurtinėje visuomenėje.
Visuomenė linkusi smerkti ne smurtautoją, o auką, nes ji pati „prisiprašė“, ji „kalta“, kad neišsikrausto iš savo namų ir nepalieka smurtautojo.
O tai tas pats, kas ne jus apvogusį nusikaltėlį į belangę sodinti, o jus patį iškraustyti iš nuosavo buto, kad daugiau jūsų tame bute neapvogtų.
Ir tokia patologinė meilė savo artimui mūsų visuomenėje yra įprasta, priimama ir net pateisinama. Žmonės kalba apie kūdikio gimimo stebuklą, apie dievišką misiją būti tėvais, o tada krato ir visokiais žodžiais išvadina savo vaiką žaidimų aikštelėje, arba kartais mirtinai sumuša namuose.
„Vyriški“ vyrai myli „moteriškas“ moteris, būdami blaivūs pasisako už tradicines šeimos vertybes, kurių viena – padauginus alkoholinių gėrimų vaikytis savo moterį su kirviu rankoje.
Tą patį galime matyti ir iš sadomazochistinių žmonių pasakojimų, kaip jie nekenčia vieno ar kito apžvalgininko, politiko, verslininko ar prekės ženklo, dainininko ar socialinių tinklų selebričio, bet vis tiek skaito ir seka tuos žmones, klauso jų dainas ir perka gaminius.
Jie nemėgsta, jiems nepatinka, jie blogai jaučiasi, jiems koktu ir „neskanu“, bet vis tiek yra ištikimiausi sekėjai. Nes jų gyvenime: muša, reiškia – myli.