Vyriausybės programoje etatinio mokytojų darbo apmokėjimo sistemos parengimas ir įgyvendinimas, siekiant sukurti patrauklias mokytojų karjeros sąlygas, buvo vienas iš šios Vyriausybės švietimo srities prioritetų. Visgi žadėtos permainos jau nuo pat pradžių nevyko sklandžiai ir buvo nuolat atidedamos.

Vos tapusi švietimo ir mokslo ministre, Jurgita Petrauskienė 2017 m. sausio mėn. pažadėjo, kad nauja mokytojų darbo apmokėjimo sistema turėtų įsigalioti vėliausiai nuo 2018 m. pradžios. Kiek vėliau, 2017 m. rugpjūčio mėn., ministrė teigė, kad etatinio apmokėjimo modelis yra parengtas ir tikimasi, jog 2017 m. rudens sesijoje jis bus patvirtintas Seime. Modelis, kaip žinia, nuo 2018 m. pradžios neįsigaliojo ir praėjusių metų rudens sesijoje patvirtintas nebuvo.

Seimo plenarinių posėdžių darbotvarkėje etatinio mokytojų apmokėjimo klausimas galiausiai atsirado šių metų pavasario sesijos metu. Tiesa, projektas pradėtas svarstyti tik gegužės pabaigoje, iki Seimo pavasario sesijos pabaigos likus vienam mėnesiui. Tai reiškia, jog per vieną mėnesį turėtų būti apsvarstyta iš esmės mokytojų apmokėjimą keičianti tvarka, išklausyti mokytojai ir mokyklų vadovai, išklausyta visuomenės nuomonė. Čia ir atsiranda pagrindinė problema – tarytum buldozeriu stumiamam projektui yra skiriama pernelyg mažai laiko. Etatinis mokytojų apmokėjimas kol kas yra neparuošta, skubota ir iki galo neapsvarstyta su svarbia visuomenės dalimi susijusi pertvarka.

Itin svarbi detalė yra etatinio mokytojų apmokėjimo įsigaliojimo data. Pagal įstatymo projektą, etatinis mokytojų apmokėjimas įsigaliotų jau visai netrukus, nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Mokyklos, vadovai, mokytojai jau šiuo metu turėtų derinti naujų mokslo metų krūvius, tvirtinti etatus, paskirstyti finansavimą, parengti naujas darbo sutartis, tačiau naują tvarką nustatantys įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, iki ateinančių mokslų metų likus kiek daugiau nei dviem mėnesiams, dar iki šiol nėra priimti. Mokytojai jau dabar turėtų žinoti, kas jų laukia ir kokį atlyginimą jie gaus prasidėjus naujiems mokslo metams. Visgi kol kas neaišku, nei kaip keisis atlyginimas, nei kaip jis bus apskaičiuojamas. Įsivaizduokite, kokia sumaišties ir nežinios pilna vasara laukia mokyklų administracijų, kurios per tokį trumpą laiką turės pasiruošti etatiniam apmokėjimui, jei projektas įsigaliotų būtent nuo šių metų rugsėjo 1 d.

Kaip išeitį kartu su kitais Seimo nariais parengėme projektą, kuriuo mokytojų etatinio darbo apmokėjimo modelio įvedimą siūlėme nukelti iki 2019 metų rugsėjo 1-osios. Seimo švietimo ir mokslo komitete tam buvo nepritarta.

Akivaizdu, jog prieš priimant etatinio mokytojų apmokėjimo modelį, reikia išklausyti visų suinteresuotų grupių nuomonių ir, svarbiausia, reikia šnekėtis su tais, kuriems nauja tvarka rūpi labiausiai, – mokytojais. Ministrė po vizitų į mokyklas sako, kad naują tvarką mokyklos priima teigiamai ir yra jam pasiruošusios. Po kiek laiko nuvažiavęs į tas pačias mokymo įstaigas jau išgirstu, kad praktiškai niekas naujos sistemos iki galo nesupranta, pertvarkai nepasiruošta ir nežinios dėl naujos sistemos šiuo metu yra daugiau negu aiškumo.

Vilniaus miesto savivaldybė praėjusį mėnesį dėl etatinio pedagogų darbo apmokėjimo priėmė rezoliuciją, kurioje aiškiai įvardijama, jog planuojamam etatinio darbo užmokesčio sistemos modeliui nuo rugsėjo 1 d. nepritariama. Miesto tarybos pozicija grindžiama tuo, kad siūlomi pokyčiai stipriai vėluoja ir yra orientuoti į mažose mokyklose kylančias mokytojų darbo krūvio trūkumo problemas.

Net ir ignoruojant faktą, jog didmiesčių ir regionų centrų (tačiau ir ne vien jų) mokykloms, kuriose darbo krūvis yra pakankamas, toks modelis didelės naudos nesuteiks, yra ir kitų diskutuotinų aspektų. Vienas iš jų – nepagrįstai diskriminuojami profesinių mokyklų bei neformaliojo ugdymo mokytojai. Šiuo metu įstatymo projekte mokytojams, dirbantiems pagal bendrojo ugdymo, palyginti su mokytojais, dirbančiais pagal profesinio mokymo ar neformaliojo mokymo programas, numatytas skirtingas kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičius. Mokytojams, dirbantiems pagal bendrojo ugdymo programas, yra skiriama mažiau kontaktinių valandų ir daugiau apmokama už veiklą, skirtą nekontaktinėms funkcijoms vykdyti, nors profesijos mokytojas neretai turi ne ką mažiau papildomų funkcijų.

Kita ignoruojama grupė yra ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai, mokyklų logopedai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir visi, kurie jau ir šiuo metu dirbo pagal etatinį apmokėjimą. Etatinis darbo apmokėjimas leidžia daryti prielaidas apie galimą algų didėjimą mokytojams, dirbantiems pagal bendrojo, neformalaus ir profesinio mokymo programas, bet mokytojai, dirbantys pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, paliekami nuošalyje. Jiems tarsi sakoma, kad, jei jie kentėjo iki šiol, pakentės ir dar. Ikimokyklinio amžiaus pedagogai „pastatomi“ į algų kėlimo eilę, kuri neaišku, kada prieis ir ar išvis prieis. Mokytojų skirstymas į daugiau ir mažiau didesnio atlyginimo vertus nėra, švelniai tariant, pagirtinas etatinio modelio rengėjų sprendimas.

Galiausiai reikia prisiminti šių metų ministrės sprendimą pailginti mokslo metus. Kaip ir etatinio apmokėjimo modelio priėmimo atveju, taip ir pailginant mokslo metus, buvo primetami neapsvarstyti, neparuošti pasiūlymai. Verstasi per galvas, negalvojant, kas iš to išeis. O išėjo taip, jog moksleiviai, iš ministerijos nesulaukę papildomo finansavimo edukacinei veiklai, tą pratęstą laiką leisdavo nieko neveikdami pustuštėse, tvankiose klasėse.

Chaosą sukurti lengva. Tą valdantieji sėkmingai daro bandydami skubotai prastumti mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemą. Tokiu būdu diskredituojama pati etatinio darbo apmokėjimo modelio idėja. O gal tiesiog reikėtų sustoti, pagalvoti ir pasikalbėti?