Mus pagarsino Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimas, kad Lietuvoje veikė slaptas CŽA kalėjimas, kuriame buvo kankinama.

Buvo nagrinėjamas konkretus atvejis dėl Saudo Arabijoje 1971 m. gimusio palestiniečio Zaino al Abidino Mohamedo Huseino, dar vadinamo Abu Zubaida (Zubaydah). Pripažinta, kad jis buvo kalinamas slaptame CŽA kalėjime, įrengtame šalia Vilniaus esančiuose Antaviliuose.

Kas yra Abu Zubaida?

Abu Zubaidą amerikiečiai sekė nuo 1999 m. Jį įtarė buvus vienu iš teroristinių aktų prie JAV ambasadų Rytų Afrikoje organizatorių. Per tuos sprogdinimus 1998 m. Kenijoje ir Tanzanijoje žuvo daugiau nei 200 žmonių.

Vienas jo planuotų taikinių buvo Los Andželo oro uostas. Iš kitų parodymų nustatyta, jog jis ieškojo, kas galėtų Jungtinėse Valstijose susprogdinti „nešvarią“ bombą. Taip vadinamas sprogmuo, į kurį pridėta radioaktyvių medžiagų, kurios užterštų aplinką.

1999 m. pabaigoje Abu Zubaidos pokalbį su vienu teroristu susekė Jordanijos slaptosios tarnybos. Dabar jis planavo teroristinius aktus iš karto keturiose Jordanijos vietose, kur gausu užsienio turistų, pavyzdžiui, prie Jordano upės, kur Jonas Krikštytojas pakrikštinęs Jėzų. Vietos saugumas skubiai ėmėsi priemonių, bet Abu Zubaida išslydo. Jordanijoje dėl šio sąmokslo nuteisė 22 asmenis, šešis iš jų – mirties bausme. Už akių mirties bausme buvo nuteistas ir Abu Zubaida.

2002 m. kovo mėnesį CŽA ir FTB surengė bendrą sulaikymo operaciją su Pakistano slaptomis tarnybomis, kai šios išsiaiškino, kur jų šalyje slapstosi Abu Zubaida. Už sėkmingą paiešką pakistaniečių saugumas gavo 10 mln. JAV dolerių iš kolegų.

Tuo metu pagal JAV turimą informaciją Abu Zubaida buvo trečias ar ketvirtas žmogus al-Quaeda, ir pasaulyje vyko nusikaltėlių medžioklė po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroro aktų. 2001 m. spalį JAV įsiveržė į Afganistaną, kurį valdęs Talibanas atsisakė išduoti Osamą bin Ladeną ir išvaryti al-Quaeda.

Pagrindinį rugsėjo 11 d. išpuolio organizatorių Chalidą Šeichą Mohamedą amerikiečiai sugavo irgi Pakistane 2002 m. rugsėjį. EŽTT yra paskelbęs sprendimą, jog jis kurį laiką kalintas Lenkijoje.
Suimant Abu Zubaidą Pakistane, jis buvo sunkiai sužeistas. Iš pradžių jį laikė ir tardė slaptame kalėjime Tailande. Abu Zubaida tapo pirmuoju, kuriam buvo taikomas taip vadinamas „intensyvaus tardymo“ metodas.

Jis apima 10 būdų, tokių kaip neleidimas miegoti, skandinimo imitavimas (waterboarding), kuriuos CŽA naudoti leido JAV Teisingumo departamentas. Nusprendę, kad suimtasis jau viską pasakė, 2003 m. rugsėjį Abu Zubaidą pervežė į Kubą, kur Guantanamo JAV karinėje bazėje nuo 2002 m. sausio veikė kalėjimas pasaulyje išgaudytiems teroristams.

Tačiau JAV Aukščiausiasis teismas tuo metu ėmėsi bylos Rasul v. Bush, kurios baigtis galėjo panaikinti visišką kalinių įslaptinimą ir izoliavimą.

Todėl penki kaliniai, tarp jų ir Abu Zubaida, 2004 m. kovą buvo išskraidinti į slaptus CŽA kalėjimus kitur pasaulyje. Steigdama tokias vietas, CŽA vadovavosi dar 1995 m. prezidento Bilo Clintono pasirašyta direktyva, kuri leido tokius kalėjimus turėti, susitarus su vietos valdžia.

Išviešinimas

Laikraštis „Washington Post“ 2005 m. lapkritį paskelbė straipsnį apie slaptų kalėjimų tinklą už JAV ribų. Vėliau organizacija „Human Rights Watch“ nurodė, jog jie veikė Lenkijoje ir Rumunijoje.

Greitai CŽA nustatė, kad informaciją nutekino jų darbuotoja iš CŽA generalinio inspektoriaus valdybos, kuri nagrinėdavo suimtų irakiečių skundus prieš CŽA darbuotojus dėl kankinimų. Agentūra ją išmetė iš darbo už nesankcionuotas kalbas, nors jai visai nedaug buvo likę iki pensijos.

Respublikonų senatorius Johnas McCainas, pats buvęs vietnamiečių nelaisvėje, 2005 m. gruodį pasiūlė Senate pataisą, draudžiančią žiaurų elgesį su belaisviais, įtariamais terorizmu. Jam pritarė prezidentas Georgas Bushas. Tačiau juristai išaiškino, jog yra skirtumas tarp kankinimų ir „intensyvaus tardymo“.

Pats prezidentas tik 2006 m. balandį konkrečiai sužinojo, kokie yra to tardymo metodai. Teisiamas Chalidas Šeichas Mohamedas papasakojo teisme, ką su juo darė suėmus, ir taip žinia išėjo į viešumą.

2014 m. JAV Senato komisija paskelbė 600 puslapių raportą apie kankinimus, bet respublikonai atsisakė jį pasirašyti, motyvuodami klaidinančia faktų interpretacija. Komisijai vadovavo demokratė Dianne Feinstein, kuri po rugsėjo 11 d. teigė: „Norėdami apginti save, mes turime daryti ir tai, ko nenorėtume daryti“.

Nė vienas demokratų prezidento Baracko Obamos paskirtas CŽA direktorius komisijos tyrimo nepripažino. Pats B. Obama labai abstrakčiai pareiškė, kad saugant šalį buvo imtasi ir veiksmų, kurie prieštarauja „mūsų esmei, mūsų vertybėms“.

Per pirmuosius savo rinkimus skelbęs, jog uždarys Guantanamo kalėjimą, paliko jį veikiantį po dviejų kadencijų. Be to, B. Obama pasirašė 71 žmogaus sąrašą, kurie negali būti paleisti iš Guantanamo kaip per daug pavojingi. Tame sąraše yra Abu Zubaida, kuris iki šiol ten tebekali.

Kalėjimas Lietuvoje

EŽTT bylos medžiagoje nurodoma, jog Abu Zubaida pateko į Lietuvą 2005 m. vasario 17 arba 18 d. Jį pervežė iš Maroko, kuriame buvo laikomi du CŽA kaliniai, bet tuo metu pašlijus JAV ir Maroko karalystės santykiams, juos teko išgabenti.

Iš Lietuvos Abu Zubaida išskraidintas 2006 m. kovo 25 d., praleidęs čia 13 mėnesių. Nustatant datas remtasi ir informacija apie slaptus skrydžius, ir liudininkų parodymais. Esu rašęs šiuo klausimu ir gyniau Lietuvą, kuri neturi teisės tikrinti, ką sąjungininkai atsiveža dėžėse, nes NATO bendradarbiavimas pagrįstas pasitikėjimu. Dabar aiškėja, jog yra liudininkų, kad slaptais reisais atskraidintas ir išskraidintas nepaslėptas žmogus.

Teigiama, jog vietos valdžia žinodavusi, kad CŽA su kaliniu elgiasi taip, kaip draudžia konvencija. Parlamentaro Arvydo Anušausko vadovaujama Seimo komisija 2009 m. atliko savo tyrimą ir nustatė, jog patalpos egzistavo, tačiau jokių įrodymų, kad jose kas nors buvo kalintas, nėra.
Vėliau Lietuva pateikė praplėstą versiją, jog Antaviliuose patalpos buvo skirtos JAV slaptai įrangai sumontuoti. Ten buvo instaliuota ne mūsų naudojama 220 V įtampa, o 110 V, kad nebūtų galima pasiklausyti per tinklus.

Parodymus tikslino ir tuo metu prezidentu buvęs Valdas Adamkus. Iš pradžių jis sakė nieko apie tai nežinojęs, o paskui sakė ten buvęs ir tikino, jog kamerų nėra.

Jei kalėjimai buvo įrengti, greičiausiai dėl jų turėta tartis 2003-4 m., kada prezidentas buvo Rolandas Paksas. Jis irgi neigė ką nors girdėjęs apie kalėjimą. Tuo metu VSD vadovavęs Mečys Laurinkus sakė jam bendrais bruožais minėjęs šį klausimą. Strasbūre teisėjų kolegija pastebėjo, jog niekas Lietuvoje nebesivargino aiškintis neatitikimo tarp šių dviejų liudijimų. Nebuvo nei patikslinimų, nei akistatos, siekiant išsiaiškinti tiesą.

Dar nuo 2003 m. R. Paksas labai norėjo sulaukti kvietimo į Vašingtoną. Pokalbiai apie jo galimą vizitą jau buvo prasidėję, ir jis neįvyko, kai JAV įjungė atbulinį bėgį, įvykiams pradėjus rutuliotis apkaltos link.

Galima daryti prielaidą, jog besitariantis dėl vizito R. Paksas buvo patogus pašnekovas ko nors norintiems amerikiečiams. Lietuvos neišnagrinėti ir palikti neaiškumai prisidėjo prie mums nepalankaus EŽTT sprendimo.

Kita svarbi detalė, prieš kurias Lietuvoje irgi užmerkė akis – 2014 m. paviešintas JAV senato žvalgybos komiteto raporte paskelbtas teiginys, jog už palankų požiūrį dėl „Violetinio“ kalėjimo steigimo x šalyje sumokėta x mln. JAV dolerių.

Kodinis pavadinimas „Violetinis“ teismo yra susietas su patalpomis Antaviliuose. Suma yra užtušuota, tačiau iš juodo kvadratėlio galima spėti, jog tai vienaženklis skaičius. Vadinasi, kažkam Lietuvoje išmokėta nuo 1 iki 9 mln. JAV dolerių.

Padėkos pinigų gavėjai raporte vadinami „authorities“. Šį žodį galima suprasti ir kaip bet kokią valdžios instituciją, ir kaip konkrečius pareigūnus. Seimo komisija dirbo dar prieš JAV Senato raporto paskelbimą, o po jo pasirodymo Lietuva neparodė jokio noro išsiaiškinti, kur nugulė septynženklė suma, nors dideli pinigai palieka pėdsakus.

Byla Lietuvai teismo sprendimu nesibaigia

Abu Zubaida yra laimėjęs EŽTT bylą prieš Lenkiją dėl kalinimo 2002-03 m. jos teritorijoje. Lenkija kreipėsi, kad po sprendimo byla būtų perduota nagrinėti Didžiajai kolegijai kurią sudaro ne įprasti 7, o 17 teisėjų, tačiau prašymas buvo atmestas.

Tokia baigtis leidžia daryti prielaidą, jog analogiškas Lietuvos bandymas labai panašioje byloje perspektyvų neturi.

EŽTT sprendimas nereiškia, jog susimokėję istoriją galime pamiršti. Dabar bylą prižiūrės Europos Tarybos ministrų komitetas. Dabar Rusijos atstovas komiteto posėdžiuose pasimėgaudamas baksnoja į Lenkiją kiekviena patogia proga teiraudamasis, ką jie padarę bylos klausimu. Lietuva irgi dabar pateko ant suolo, kur mus nuolat bus galima tarkuoti.

Galėtume sau atsakyti bent į vieną klausimą: ar mes tokioje padėtyje atsidūrėme dėl to, kad valstybiškai rūpindamiesi naryste NATO (buvome priimti 2004 m. kovą), įvykdėme strateginio sąjungininko prašymą, ar dėl to, kad kažkas banaliai susigundė milijonine suma.