Devintąjį kartą turėjome galimybę įvertinti, ką apie prezidentės darbus ir jos požiūrį į valstybėje vykstančius procesus mano buvę ir esami politikai, apžvalgininkai, žurnalistai, Anysius iš Gargždų, Maldeikienė ir visi kiti likę rinkėjai.
Liaudies patarlė sako – devynis kartus pamatuok, o dešimtą tai jau kirpk.
Nors dabartinei Lietuvos prezidentei dešimtąjį jau nebebus ką prikirpt, tačiau visiems kitiems, besimatuojantiems prezidento regalijas, smailinantiems liežuvį ir bandantiems prezidentinės kėdės minkštumą, komentatorių reakcija į pranešimą yra beveik ideali proga tinkamai pasiruošti būsimiems rinkimams 2019-aisiais.
Statistika rodo, kad dabartinę prezidentę, kaip ir kitus atkurtos Lietuvos prezidentus, išrinko mažuma, apie trečdalis ar dar mažiau rinkėjų.
Apdairiam kandidatui todėl ne tik vertėtų, bet ir gyvybiškai būtina atkreipti dėmesį ir išgirsti likusius maždaug tris ketvirtadalius balsų. Juos prikvietęs išreikšti savo rinkiminę valią, kandidatas galėtų nušluoti statistinį varžovą ir taip užsitikrinti bent penkerių metų prezidentavimo ateitį.
Ši nebalsavusi dauguma ir yra tikrasis Rinkėjas. Jo požiūrį beveik tobulai atspindi ne tik išsakomos minties turinys, bet ir forma.
Kandidatai ir jų viešosios nuomonės formuotojai turėtų į tai atsižvelgti, – išsitraukę ir nuvalę dulkes – rinkimų kampanijose taikyti seną, dar Nyčės išsakytą taisyklę: tapk tuo, kuo esi!
Kandidatas yra Rinkėjas, Rinkėjas yra Kandidatas, jam ir skirtos šios tautos balsu rašytos rinkiminės programos gairės.
Kandidatas neturi pliurpti. Pranešimai ir pliurpalai Rinkėjui įgriso iki gyvo kaulo. Nuolatinis marmaliavimas apie nuobodžius, Rinkėjui mažai suprantamus dalykus, kaip antai Europos Sąjungos integracija, užsienio politikos prioritetai, sąžininga, vertybėmis grįsta politinė veikla, valstybės gerbūvio kūrimas, visuomenės skaldymas ar nacionalinis saugumas, yra tiesus kelias į rinkiminį politinį laužą.
Kandidatas turi ne pezėti niekus, o veržliai veikti, ryžtingai trankyti į stalą kumščiu ir nedelsdamas ką nors įgyvendinti. Rinkėjas, vos pažvelgęs į Kandidatą, turi matyti asmenį, gebantį bet kokiu atveju ir bet kokia tema išsyk priimti teisingus Rinkėjui sprendimus.
Asmeniškai kovoti su visokia korupcija. Kandidatas turi būti bet kada pasiruošęs parodyti, kad nėra šalį apraizgiusio politinės mafijinės oligarchijos tinklo dalis.
Pirmasis veiklaus būsimo prezidento darbas kovoje su visokia korupcija – dekretas dėl profesoriaus V. Landsbergio kaltumo. Savo kalbose Kandidatas turi nuolatos sakyti, kad konservatorių patriarchas sugriovė kolūkius, privatizavo ir pardavė visą Lietuvą net kelis kartus – amerikonams, Briuseliui ir Europos Sąjungai (Rinkėjo manymu, Briuselis ir Europos Sąjunga nėra tas pats). Tik patapęs prezidentu išrinktasis turi nuolatos kartoti, kad jau beveik išsiaiškino, kokią žalą valstybei padarė „Mažeikių naftos“ privatizavimas (valstybės išdavikais išsyk apšaukiant tuos, kurie sakytų, kad ji anuomet buvo išgelbėta nuo bankroto ir po to visą laiką veikė pelningai).
Kandidatas turi (pažadėti) duoti pinigų skurstantiems. Visi žino, kad Lietuvoje visiškame skurde gyvena 20 procentų žmonių, dar 30 procentų žmonių gyvena ant skurdo ribos, taigi pusė Lietuvos žmonių skursta ir neturi pinigų.
Tarptautinė skurdo riba, kurią 2015 metais Pasaulio bankas įvardijo esant kiek mažiau nei 2 eurai per dieną žmogui, yra akivaizdus statistinis melas. Kandidatas, tapęs prezidentu, turi viską taip sutvarkyti, kad pusei skurstančiųjų Lietuvoje nuolat būtų duodama pinigų ir jie pagaliau niekada neskurstų.
Pakeisti mokesčių sistemą. Suprantama, norint duoti pinigų skurstantiems, reikia reformuoti mokesčių sistemą ją sukuriant iš naujo nuo nulio.
Rinkėjas yra visiškai įsitikinęs, kad prezidentas yra tas žmogus, kuris ne tik gali, bet ir turi tai padaryti. Kandidatas turi aiškinti, kad naujoji mokesčių sistema surinks labai daug pinigų, ir surinks ne bet kaip, o teisingai.
Teisingas naujosios mokesčių sistemos pinigų surinkimas pasižymėtų tuo, kad nebūtų imami mokesčiai iš tų pusės šalies gyventojų, kurie skursta. Pinigai būtų surenkami iš tų kitų, iš likusios pusės, kurie yra oligarchai, verslininkai-vagys, Seimo ir Vyriausybės nariai. Kandidatas, vos tik inauguruotas prezidentu, turi iškart pakelti em–em–a iki Europos Sąjungos vidurkio, o šventės proga dar nubausti Kubilių su Šimonyte, nes jie apvogė Lietuvą.
Kandidatas turi įvardinti kaltąjį dėl siaubingos emigracijos. Būsimasis prezidentas turi pripažinti, kad dėl neteisingos buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės politikos Lietuvą paliko VIENAS MILIJONAS (šitą reikia išrėkti ar bent jau išsakyti pakeltu emocingu balsu, vartant akis kaip tą daro p. Gražulis) žmonių.
Rinkėjams reikia duoti aiškiai suprasti, kad taip atsitiko dėl to, kad niekas nieko niekada nedarė, ir pažadėti, kad nuo šiol jis vienintelis viską darys. Kelis kartus pakartojus „Už Lietuvą!“, kiekvienąkart iškilmingai prisiekti, kad jis, Kandidatas, įsipareigoja ir tikrai susigrąžins visus emigrantus ir daugiau nebeleis nei jiems, nei kam kitam iš Lietuvos išvažiuoti.
Kandidatas turi prisiekti, kad būdamas prezidentu ir pats nevažinės po užsienius, neieškos ten kažkokių draugų, kurie neva turi apginti Rinkėją nuo ruso, o sėdės Daukanto aikštės rūmų menės kėdėje ir žiūrės tik savų reikalų, nekiš nosies, kur jam nereikia, ir rūpinsis Rinkėju (pvz., jau minėtais būdais – nepliurpdamas, keldamas em–em–a, keisdamas mokesčių sistemą, kovodamas su visokia korupcija, žodžiu, aktyviai veikdamas).
Kandidatas savo kalbose turi neužsiminti apie gerbiamo p. Ramūno Karbauskio verslą, nekelti jokių klausimų, susijusių su „Agrokoncernu“, rusiškomis trąšomis ar Gretos kailiniais. Tapęs prezidentu, antruoju savo dekretu turi patvirtinti akivaizdžią tiesą, kad jeigu ne valstiečiai, tai oligarchija ir toliau plėštų bei valdytų Lietuvą. Galima, bet nebūtina, pažadėti Vilniaus Lukiškių aikštėje vietoje Vyčio pastatyti paminklą gerb. p. Ramūnui Karbauskiui.
Nustatyti stabilias kainas. Būsimasis prezidentas savo rinkiminiuose pažaduose turi įsipareigoti vieną kartą ir visiems laikams paskirti tokį Lietuvos banko direktorių (paaiškinimas ne Rinkėjui – turimas galvoje Valdybos pirmininkas), kuris nebūtų toks, kaip p. V. Vasiliauskas. Konkrečiau – naujasis direktorius, prižiūrimas būsimo prezidento, pats reguliuotų kainas, sugrąžintų jas į tą lygį, kai buvo keičiamas litas į eurą, ir laikytų jas stabilias valstybės duotacijomis.
Daugiau nemesti pinigų į balą. Kandidatas turi suprasti, kad švietimas ir pencijos yra šalies ateitis. Tą suprasdamas, jis turi pažadėti tapęs prezidentu savo trečiuoju dekretu išsižadėti ir atsisakyti Europos Sąjungos, išstoti iš NATO, o visas išlaidas gynybai sumažinti iki nulio, pinigus skiriant „Sodrai“. Būsimasis prezidentas taip pat turi įsipareigoti parduoti auksinį suskystintų dujų terminalą, visus Lietuvos armijos tankus ir kitą šlamštą, įsigytą iš vokiečių, o už gautus pinigus padidinti algas mokytojams ir medikams mažiausiai tris kartus.
Kartoti, kad gyvenimas Lietuvoje nuolat blogėja. Rinkėjo pagerbtasis Kandidatas turi nuolatos kartoti, kad yra visiškai aišku, jog per trisdešimt nepriklausomybės metų Lietuva nepadarė jokios pažangos ir iš esmės yra Afrikos Sąjungos valstybė. Vieninteliai, kas tikrai gali pakeisti ateitį ir išgelbėti mūs šalelę nuo bado, maro ir tvano, yra Valstiečių ir žaliųjų sąjunga bei draugystė su Rusija.
Esu tikras, kad išmintingas ir nuoširdžiai prezidento posto siekiantis Kandidatas šiais patarimais jau yra užvestas ant teisingo kelio ir toliau pats savarankiškai gali tęsti Rinkėją pamaloninančių pažadų paieškas.
Už galimybę pasidalinti su Kandidatu šiame tekste jau įvardintais esu dėkingas nenuilstantiems interneto naujienų portalų komentatoriams. Jų mintys nerenkančio Rinkėjo akimis yra kiečiausios.
O Rinkėjas, mielieji, visuomet teisus.